„Išvirkščias žmogus“ ~ Fred Vargas

„Išvirkščias žmogus“ (Fred Vargas, 2008 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Į pietų Prancūziją sugrįžusius vilkus džiugiai imasi globoti draustinio darbuotojai. Tačiau kai stulbinamo dydžio – sprendžiant iš paliktų dantų žymių – žvėris įsisuka į avių bandas, o netrukus griebiasi ir žmonių, ore kibte pakimba neapykanta ir pasklinda baugūs gandai ...Vilkolakis? Pragaro išpera?...

Sunerimsta ir Lorensas, gamtininkas, atkakęs iš Kanados stebėti vilkų, o jam įkandin ir Kamilė, paryžietė, besistengianti paskandinti užmarštyje savo širdies žaizdas ir komisarą Adamsbergą. Tačiau, regis, be Adamsbergo čia nebeišsiversti. Kas kitas, jei ne „ypatingasis faras“ sugebės išnarplioti tą kraupią ir painią mįslę?... Kas įstengs surasti jaunojo Solimano įmotės žudiką?...

Dar vienas prancūzų rašytojos Fred Vargas romanas, kuriame sutinkame „labai ypatingą“ komisarą Žaną Batistą Adamsbergą ir jo draugę, ne mažiau originalią Kamilę Forestje, mums jau pažįstamus iš serijoje „Savaitgalio detektyvas“ išleisto romano „Mėlynųjų skritulių žmogus“.

Kaip ir kitose F. Vargas knygose, taip ir šioje, vyksta kažkas paslaptingo, nepaaiškinamo. Tai kažkas piešia apskritimus gatvėse, tai kažkas žudo blusomis, na o šį kartą, kažkoks paslaptingas vilkas, paslaptingas, nes labai didelis, žudo avis ir žmones. Grupelė žmonių netgi ima įtarinėti vilkolakį. Na o mus, skaitytojus, šitie paslaptingi, nepaaiškinami, antgamtiniai reiškiniai žavi ir intriguoja. Fred Vargas yra išties puiki manipuliuotoja visomis tomis keistenybėmis, nuo kurių savo keistumu neatsilieka ir patys personažai. Truputį netašyti, truputį komiški, truputį užsisvajoję, lyg iš ne šio pasaulio. Na o knygos šūkis „prapjauti nuo gerklės iki kiaušių ir patikrinti ar neželia gaurai iš vidaus“ kelia nesustabdomą juoką. Smagi, juokinga. Taip apibūdinčiau knygą trumpai. Tik gaila, kad įdomusis Adamsbergas pasirodo tik gerokai įpusėjus knygai. Be to gaila ir kad nepaeiliui skaičiau knygas, tad nelabai jau ir beatsiminu, kas ta tokia Kamilė ir jos santykius su sekliu. Su laiku reikės perskaityti visas rašytojos knygas iš naujo. Tikrai įdomios.

„Bėk greitai ir ilgai negrįžk“ ~ Fred Vargas

„Bėk greitai ir ilgai negrįžk“ (Fred Vargas, 2005 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Tai pasakojimas apie jaunuolį, kuris savo skriaudėjams ryžtasi atkeršyti pasinaudodamas tariama iš motinos giminės paveldėta galia. Šią neįtikėtiną istoriją atskleidžia nepaprasta intuicija apdovanotas policijos komisaras Adamsbergas ir jo kriminalinė brigada.

Šia knyga autorė iš karto pavergė Paryžių, Prancūziją ir visą pasaulį – pagal ją kuriamas filmas, ji išversta į 30 pasaulio kalbų. Apdovanota „Prix des Libraires“ (2002), „Grand Prix des Lectrice“ „Elle“ (2002) ir „Prix du meilleur Polar Francophone“ (2002), taip pat „Deutscher Krimipreis“ (2004) premija Vokietijoje.

Pirma trumpai aprašysiu knygą, kad suprastumėte siužetą. Žosas, buvęs Bretonų jūreivis, dirba šaukliu šiuolaikiniame Paryžiuje. Verslas yra geras, kadangi žmonės mielai moka penkis frankus, kad išgirstų savo pompastiškas kalbas ir beprasmes žinutes parkuose ir aikštėse. Vieną dieną kažkas pradeda rašyti žinutes, perspėjančias dėl Paryžių netrukus pasieksiantį maro protrūkį. Tuo pačiu metu, komisaras Adamsbergas nustebinamas, vienos sielvarto apimtos moters pranešimu, neva kažkas visas jos daugiabučio namo duris, išskyrus vienas, pažymėjo dideliais apsuktais „4“ su užrašais „CLT“. Ketvirto ženklai plinta po visą Paryžių, o juo nepažymėtų durų savininkai netrukus randami negyvi, sukandžioti blusų ir su jų kūnus dengiančiomis juodomis dėmėmis. Komisaras Adamsbergas turi vesti tyrimą, kuris sugretina 15-ojo šimtmečio Europą su šiuolaikine Prancūzija.

Istorija knygos pradžioje gan lėtoka ir kiek sausoka. Reikia tą pergyventi kaip neišvengiamą dalyką norint perskaityti knygą. Bet kai Adamsbergas suvokia galimos epidemijos pasekmes, knygos siužetas pakrypsta kita linkme, atsiranda daug veiksmo ir galvosenos. Knyga įtraukia stipriai ir ilgai nepaleidžia. Herojai labai tikroviški, savotiški, daro šia knygą tikru perliuku. Man patiko, kad kaip ir kitose Fred Vargas knygose, šioje taip pat yra kažkokios mistikos, nepaaiškinamų dalykų. Viskas nesisuka vien apie žmogžudystę ir jos tyrimą. Knygos herojus bando išsiaiškinti mįslę pažindamas nusikaltėlį ar nusikaltime dalyvavusius asmenis. Knyga man kiek priminė kitą rašytojos kūrinį „Mėlynų skritulių žmogus“. Joje kaip ir šioje, kažkas nežinomas paišo atitinkamus ženklus gatvėse ar pan. Nors vėliau, plėtojantis siužetui, abi knygos pasuka skirtingomis kryptimis. Tikrai viena geriausių rašytojos knygų kokias teko skaityti. Galima įžvelgti ir meilės istorijos, ar net sužinoti dalykų apie „juodąją“ mirtį. Taip pat patiko filosofiniai perliukai kurių čia galima atrasti. Tiesa, knygos pabaiga pasirodė per daug sudėtinga ir per greita, lyginant su pagrindine dalimi. Galima buvo kažką paprastesnio sugalvoti. Bet šiaip tikrai verta skaityti. Gaila tik kad rašytojos knygas tenka skaityti ne paeiliui, tai truputį sunku susigaudyti kai kuriuose Adamsberdo asmeninio gyvenimo momentuose. Šiai dienai liko įveikti tik „Išvirkščias žmogus“ ir būsiu perskaitęs visas knygas.

„Neptūno vėjai“ ~ Fred Vargas

„Neptūno vėjai“ (Fred Vargas, 2010 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Elzase keistomis aplinkybėmis nužudoma mergina, jos kūne – trys simetriškai išsidėstę dūriai. Išgirdęs apie šią žmogžudystę, komisaras Adamsbergas prisimena prieš penkiolika metų tirtą bylą, kurioje buvo įtariamas jo brolis dvynys. Ar naujos aukos rodo, kad grįžo Tridantis? O gal Neptūno trišakį kaip savo kruvinų darbų įrankį naudoja kitas žiaurus žudikas? Stengiantis susekti jo pėdsakus, netrukus įtariamuoju tampa... ir pats Adamsbergas. Akistatoje su praeitimi, pačiu savimi ir neregima blogio ranka, valdančia paslaptingąjį grėsmingą trišakį, komisaras Adamsbergas turės dar kartą įrodyti, kad gyvybė stipresnė už mirtį.

„Tridantis visada pasprukdavo. Titanas, nelabasis, tikras pragaro Poseidonas. Iškėlęs savo trišakį ginklą ir žudantis vienu smūgiu į pilvą. Sėjantis paskui save suvarpytas aukas su trimis raudonomis kiaurymėmis, išsidėsčiusiomis viena linija“.

Jei trumpai, tai knyga nei patiko nei nepatiko. Lyg ir užkabino pradžioje, bet kiek prailgo ją beskaitant. Adamsbergas tai kaip visad šaunus, šmaikštus, įdomus. Tas visas paf, paf ir rupūžė sprogsta ir pan. Jis visas įdomus, įdomu jį pažinti, skaityti apie jį. Pati istorija tai kiek neįtikinama, tas visas reikalas su slėpimusi po chalatu, ar senute hakere, tai kėlė kiek juoką. Visgi Vargas tikrai moka rašyti, jos stilius man kiek primena Žoržo Simenono kūrybą, tik gal kiek labiau išplėtotas. Knygos ilgesnės, rodos lyg labiau išdirbtos. Ji moka pavaizduoti žmogaus proto veikimo principą, mąstymo eigą, proto kaprizus. Šaunu, ką čia daugiau ir bepasakius.

Toliau atskleidžiamos knygos detalės: Adamsbergas šį kartą gainiojasi serijinį žudiką, kurį kadais pats praminė „Tridančiu“. Jis savo aukas žudo šakėmis, o savo nusikaltimą nuslepia apkaltindamas kitą vargšą, atmintį praradusį nekaltąjį. Šį maniaką komisaras vaikosi dar nuo vaikystės, kai vienos nužudytosios atpirkimo ožiu tapo jo paties brolis. Brolio nekaltumas buvo įrodytas, bet jis vis tiek buvo pasmerktas kaimelio iš kurio pasitraukė, taip pasitraukdamas ir iš Adamsbergo gyvenimo. Brolio neliko, liko tik įniršis sučiupti tikrąjį kaltininką, tačiau kad ir ką komisaras bedarytų, jis vienu žingsniu vis atsilieka nuo maniako. Deja žudiko persekiojimas nutrūksta, šiam mirus nuosava mirtimi. Tačiau praėjus nemažai laiko, komisaras atsitiktinai laikraštyje perskaito apie merginą, nužudytą trimis peilio dūriais. Braižas primena „Tridantį“. Komisarui tai neduoda ramybės ir jis nusprendžia pratęsti savo tyrimą iš naujo. Kas tai? Prisikėlęs žudikas ar tik jo sekėjas? Viskas pakrypsta netikėta linkme, kai pats Adamsbergas apkaltinamas žmogžudyste. Jam tenka sprukti iš šalies ir pradėti savo tyrimą. Nejaugi jis tikrai prisilakęs iki žemės graibymosi galėjo nužudyti merginą? Tai tik vienas iš klausimų į kuriuos atsakymo ieško mūsų mylimas komisaras.

„Mėlynų skritulių žmogus“ ~ Fred Vargas

„Mėlynų skritulių žmogus“ (Fred Vargas, 2007 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Paryžiuje dedasi keisti dalykai: beveik kiekvieną naktį tai vienoje, tai kitoje gatvėje kažkas piešia apskritimus mėlyna kreida. Jų viduryje guli koks nors senas daiktas, rastas šiukšlyne ar tiesiog gatvėje. Paryžiečiai mano, kad tai nepavojingo bepročio išdaigos. Niekas, išskyrus komisarą Adamsbergą, nemano, kad visas šitas reikalas reiškia ką nors rimta. Ir štai vieną naktį tokio rato viduryje randamas žiauriai nužudytos moters kūnas. Pasirodo, tai tik pradžia...

Komisaras Adamsbergas, žymusis prancūzų rašytojos Fred Vargas (Fred Varga, g. 1957) detektyvų serijos herojus, yra netradicinis policijos tyrėjas. Tai intravertiškas tipas, kuris užuot rėmęsis šalta logika, vadovaujasi intuicija, o nusikaltimus tiria paskendęs paslaptinguose apmąstymuose. Keistasis komisaras išgarsino šią seriją visame pasaulyje, o jos autorė imta vadinti prancūzų detektyvų karaliene (Le Figaro).

Tai pirmoji knyga iš Fred Varga serijos apie komisarą Adambergą. Labai unikalų žmogų, policininką. Man labai patiko jo mąstymas, minčių eiga, jo pasaulio suvokimas. Pirmą perskaičiau „O Sena teka“ ir jau tada mane sudomino šis unikalus personažas. Jis man kiek primena Ž. Simenono komisarą Megrė, kurio skaičiau visas į lietuvių kalbą išverstas knygas. Jie abu tokie lėti, nerangūs, abu mąsto palengva, neskubėdami, nesistengdami užbėgti įvykiams už akių. Tiesa Adambergas man pasirodė gal kiek labiau, kaip čia geriau išsireiškus, labiau komplikuota asmenybė, bent jau jo mintys pakankamai sudėtingos, žvelgiančios į pasaulį kiek kitokiu kampu. Jis sunkiai suprantamas ir tai jį daro išsiskiriančiu iš minios. Kai kas net jo nesuprasdami nusijuokia, jis kelia jiems šypseną. Kaip bebūtų, jis yra išties išskirtinė asmenybė. Tiesa pati istorija nors ir pakankamai įdomi, kažkoks paslaptingas žmogus paišo mėlynus skritulius kreida Paryžiaus gatvėse, bet labai greitai nutrūksta. Aš net nespėjau sureaguoti ir jei atvirai pagauti, kada Adambergas išsiaiškino, kas yra žudikas. Tarsi nuo lubų perskaitė. Be to lyginant su trumpomis novelėmis knygoje „O Sena teka“, ši man kiek prailgo. O šiaip tai pakankamai neblogas detektyvas, o be to man Fred Varga knygos yra turinčios tarsi tam tikros auros, maloniai skaitomos. Man patiko pagrindinio herojaus santykiai su kitais žmonėmis, bei kitų santykiai su komisaru. Labai išsiskiriantys veikėjai ir siužetas.

„O Sena teka“ ~ Fred Vargas

„O Sena teka“ (Fred Vargas, 2008 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Leitenantas Danglaras su komisaru Adamsbergu labai skirtingai vertino tai, kas vadinama „įdomiu dalyku“. Pavyzdžiui, komisarui buvo gana įdomu nieko neveikti, o Danglarui „įdomu“ kėlė mirtiną paniką. Adamsbergas pasitikėjo instinktu ir tikėjo žmonijos galia, Danglaras pasitikėjo protu ir tikėjo baltojo vyno galia.

Adamsbergas dažniausiai vaikščiodavo susikišęs rankas į kišenes. Svajingą komisaro atsainumą retai sutrikdydavo kriminalinių nusikaltimų verpetai. Jis kantriai leisdavosi nešamas tyrimo aplinkybių iki atomazgos, kurią nujausdavo. Prireikus mokėjo laukti savaites ir mėnesius, kol nusitaikydavo į tikslą, ir tai varė į neviltį Danglarą.

Juodu skirtingi, tačiau vieno tikslo vedami, nes ir per šv. Kalėdas kažkas šoka nuo tilto virš Senos, negyvėliai išplaukia į upės paviršių ir Visų Šventųjų dieną, o kasdien prie jūsų laukujų durų trūnijantis elgeta, pasirodo, siuntinėja grasinamus ar intriguojamus laiškus... Pasirodo... visi gyvenimai verti vieni kitų, baltojo vyno galia nenuginčijama, o Sena teka...

Na šį kartą norėjosi kažko trumpo, mažo, plono ir greitai skaitomo. Todėl pasiėmiau Fred Vargas knygą „O Sena teka“. Tokia plona, maža, na tiesiog miniatiūrinė. Nė neįsivaizduoju kiek gali kainuoti tokia knyga, nes pats ją pirkau kadaise Knygų mugėje, rinkinyje su kitomis dvejomis knygomis. Na šiaip skaitinys neblogas, nors jo kiek mažoka. Knygą sudaro trys apsakymai: Išsigelbėjimas ir laisvė, Žiauruolių naktis ir Penki frankai. Neblogi apsakymai, tik kad lamai trumpi ir apskritai, vienai knygai trys apsakymai kiek mažoka, taip neatrodo? Ruošiuosi ne už ilgo skaityti E. A. Po knygą „Raudonosios mirties kaukė“. Knygą sudaro berods apie 40 apsakymų. Va ten tai žmoniškai. Iš kitos pusės, aš juk ir norėjau trumpos istorijos. Tokią ir gavau. Vienintelė pastaba, kad aš tokios knygos nepirkčiau, nebent ji kainuotų nedaugiau kokių 7 litų. O šiaip man patiko rašymo stilius. Toks artimas, žemiškas, kitaip ir nepavadinsi. Perskaičius norisi dar kažko panašaus.