Tai pasakojimas apie jaunuolį, kuris savo skriaudėjams ryžtasi atkeršyti pasinaudodamas tariama iš motinos giminės paveldėta galia. Šią neįtikėtiną istoriją atskleidžia nepaprasta intuicija apdovanotas policijos komisaras Adamsbergas ir jo kriminalinė brigada.
Šia knyga autorė iš karto pavergė Paryžių, Prancūziją ir visą pasaulį – pagal ją kuriamas filmas, ji išversta į 30 pasaulio kalbų. Apdovanota „Prix des Libraires“ (2002), „Grand Prix des Lectrice“ „Elle“ (2002) ir „Prix du meilleur Polar Francophone“ (2002), taip pat „Deutscher Krimipreis“ (2004) premija Vokietijoje.
Pirma trumpai aprašysiu knygą, kad suprastumėte siužetą. Žosas, buvęs Bretonų jūreivis, dirba šaukliu šiuolaikiniame Paryžiuje. Verslas yra geras, kadangi žmonės mielai moka penkis frankus, kad išgirstų savo pompastiškas kalbas ir beprasmes žinutes parkuose ir aikštėse. Vieną dieną kažkas pradeda rašyti žinutes, perspėjančias dėl Paryžių netrukus pasieksiantį maro protrūkį. Tuo pačiu metu, komisaras Adamsbergas nustebinamas, vienos sielvarto apimtos moters pranešimu, neva kažkas visas jos daugiabučio namo duris, išskyrus vienas, pažymėjo dideliais apsuktais „4“ su užrašais „CLT“. Ketvirto ženklai plinta po visą Paryžių, o juo nepažymėtų durų savininkai netrukus randami negyvi, sukandžioti blusų ir su jų kūnus dengiančiomis juodomis dėmėmis. Komisaras Adamsbergas turi vesti tyrimą, kuris sugretina 15-ojo šimtmečio Europą su šiuolaikine Prancūzija.
Istorija knygos pradžioje gan lėtoka ir kiek sausoka. Reikia tą pergyventi kaip neišvengiamą dalyką norint perskaityti knygą. Bet kai Adamsbergas suvokia galimos epidemijos pasekmes, knygos siužetas pakrypsta kita linkme, atsiranda daug veiksmo ir galvosenos. Knyga įtraukia stipriai ir ilgai nepaleidžia. Herojai labai tikroviški, savotiški, daro šia knygą tikru perliuku. Man patiko, kad kaip ir kitose Fred Vargas knygose, šioje taip pat yra kažkokios mistikos, nepaaiškinamų dalykų. Viskas nesisuka vien apie žmogžudystę ir jos tyrimą. Knygos herojus bando išsiaiškinti mįslę pažindamas nusikaltėlį ar nusikaltime dalyvavusius asmenis. Knyga man kiek priminė kitą rašytojos kūrinį „Mėlynų skritulių žmogus“. Joje kaip ir šioje, kažkas nežinomas paišo atitinkamus ženklus gatvėse ar pan. Nors vėliau, plėtojantis siužetui, abi knygos pasuka skirtingomis kryptimis. Tikrai viena geriausių rašytojos knygų kokias teko skaityti. Galima įžvelgti ir meilės istorijos, ar net sužinoti dalykų apie „juodąją“ mirtį. Taip pat patiko filosofiniai perliukai kurių čia galima atrasti. Tiesa, knygos pabaiga pasirodė per daug sudėtinga ir per greita, lyginant su pagrindine dalimi. Galima buvo kažką paprastesnio sugalvoti. Bet šiaip tikrai verta skaityti. Gaila tik kad rašytojos knygas tenka skaityti ne paeiliui, tai truputį sunku susigaudyti kai kuriuose Adamsberdo asmeninio gyvenimo momentuose. Šiai dienai liko įveikti tik „Išvirkščias žmogus“ ir būsiu perskaitęs visas knygas.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą