„N ar M?“ (Agatha Christie, 1998 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.
Vyksta Antrasis pasaulinis karas, ir Anglijos Karališkosios oro pajėgos neduoda ramybės hitlerinės Vokietijos karinėms oro pajėgoms. Tačiau Anglijai gresia dar ir kitas pavojus – priešas viduje – paprastais gyventojais apsimetę nacistai.
Padėtis Europoje blogėja, ir Slaptoji tarnyba pasitelkia nė iš tolo į žvalgus nepanašią porą – Tomį ir Tapensę Berisfedus. Jų užduotis: tarp spalvingų pajūrio pensiono svečių išaiškinti du šnipus – vyrą ir moterį. Ši užduotis – ne pasivaikščiojimas promenada palei jūrą, nes N ir M ką tik nužudė vieną geriausių Anglijos žvalgų...
Vyksta Antrasis pasaulinis karas, ir Anglijos Karališkosios oro pajėgos neduoda ramybės hitlerinės Vokietijos karinėms oro pajėgoms. Tačiau Anglijai gresia dar ir kitas pavojus – priešas viduje – paprastais gyventojais apsimetę nacistai.
Padėtis Europoje blogėja, ir Slaptoji tarnyba pasitelkia nė iš tolo į žvalgus nepanašią porą – Tomį ir Tapensę Berisfedus. Jų užduotis: tarp spalvingų pajūrio pensiono svečių išaiškinti du šnipus – vyrą ir moterį. Ši užduotis – ne pasivaikščiojimas promenada palei jūrą, nes N ir M ką tik nužudė vieną geriausių Anglijos žvalgų...
Mėgėjiškas pasakojimas apie šnipinėjimą, iškart jaučiasi, kad diletanto kūrinys, nors nesakyčiau, kad visai neįdomus. Visgi Kristi mažai turėjo kažką bendro su šnipinėjimu. Jei Jūs paauglys ar jaunesnis sutvėrimas, tai istorija turėtų greičiausiai patikti, atminty liks malonus prisiminimas, apie tikrą, neįtikėtiną šnipinėjimo istoriją. Bet jei jūs subrendęs, tai knyga pasirodys labai primityvi ir vaikiška. Intrigos nulis, o sudominimas minus penki kvadratu. Pabaiga per daug banali ir netikroviška, vien dėl savo laimingos, saldžios užbaigties. Taip ir norisi pasakyti „taip gyvenime nebūna“. Herojai nieko neišsiskiriantys ir visai nesudominantys. Viena, kas čia man patiko, kad įvykių centre ne žmogžudystė, o bandymas atsekti šalies priešus – šnipus, pasivadinusius „N“ ir „M“ vardu, o tai kažkas naujo Kristi knygose. Kitas man patinkantis dalykas šioje ir kitose naujose rašytojos knygose, tai jų formatas. Nedidelės, patogios ir lengvai skaitomos. Ne šiuolaikinės „biblijos“, su kuriom žmogų galima būtų užmušti. Išvada – jei nesat verčiamas jos skaityti ir niekas nelaiko prie Jūsų kaktos ginklo, tai geriau meskit ją kuo toliau. Sutaupysit ir laiko, ir laisvos vietos savo smegeninėj. Na o jei visgi nusprendėte skaityti, tada sėkmės.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą