Iš penkių į Paryžių vienoje kupė važiavusių keleivių gyva lieka tik toji, kuri iš tikrųjų turėjo būti nužudyta. Kas žudikas? Kokie nusikaltimo motyvai? Kraujas liejasi dėl pinigų, dėl meilės intrigų, norint atsikratyti nepageidaujama liudytoja, o gal žudoma vien dėl malonumo žudyti? Šioje painioje byloje taškas padedamas tada, kai, regis, nebelieka nei aukos, nei žudiko, nei liudininkų...
Knygos pasakojimo stilius primena Ž. Simenono kūrybą, net istorijoje minimas policijos komisariatas randasi Orfevro krantinėje, visai kaip ir Megrė istorijose. Knygos siužetą sudaro istorija, kuomet traukinyje, keliaujančiame iš Marselio į Paryžių, randama nužudyta jauna, graži, trisdešimties metų mergina. Vėliau toje pačioje miegamojo kupė buvę asmenys, pradedami po vieną medžioti ir, kaip liudininkai, šalinami. Pasakojimo stilius man patiko, nes pateikiamas kiekvieno iš kupė buvusio asmens akimis, kaip jis įlipo į traukinį, kokia jo keliavimo priežastis, kaip keliavo ir ką darė išlipę iki to momento, kai uždanga nusileido. Kūrinys visiškai skiriasi nuo prieš tai mano skaitytos Žaprizo knygos („Sudiev, drauguži“), kaip diena ir naktis. Man patinka rašytojai galintys rašyti įvairiais stiliais, nepanašiais į prieš tai buvusius. Istorija man pasirodė gan painoka, ypač į pabaigą, atvirai pasakius, ne viską net supratau ką skaičiau. Turbūt čia viena iš tų knygų, kurias reikia perskaityti po kelis kartus. Siužetas pasižymi tikroviškumu ir realistiškumu, bet nėra per daug nuobodus, kaip dažnai būna. Knygą sudaro 212 mažo formato puslapių, bet ir tų buvo kiek per daug. Knyga nėra tokia intriguojanti, kokia galėtų būti, nėra iš tų, kurias rekomenduočiau skaityti, bet yra ta, kurios pateikimu galėtų pasinaudoti kiti rašytojai, kurdami savo šedevrus.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą