„Žudikas turi būti tarp mūsų – traukinyje...“.
Iškart po vidurnakčio garsusis Rytų ekspresas priverstas sustoti kelyje dėl sniego pūgos. Ryte savo kupė, kurios durys buvo užrakintos iš vidaus, aptinkamas milijonieriaus Samuelio Edvardo Retčeto lavonas su tuzinu durtinių žaizdų. Vienas iš jo bendrakeleivių yra žudikas.
Izoliuotas nuo pasaulio dėl sniego pūgos, detektyvas Erkiulis Puaro turi išaiškinti žudiką tarp tuzino mirusiojo priešų, kol žudikas nenusprendė smogti vėl...
Pirma gal reikėtų iškart paminėti, kad nesu labai didelis Agatos Kristi knygų gerbėjas. Karts nuo karto paimu ir paskaitau vieną kitą žinomesnę, nes tarp galybės knygų galima atrasti ir tikrai neblogų. Visgi knyga „Žmogžudystė Rytų eksprese“, kuri laikoma viena geresnių autorės knygų, man pasirodė šiaip sau. Kaip jau supratot iš knygos aprašymo, veiksmas vyksta traukinyje, kuris negali pajudėti iš vietos dėl sniegu užpūstytų reisų. Jei to dar būtų negana, naktį kažkas nužudo ir vieną iš jo keleivių, o žudikas slepiasi tarp jų. Paprašytas kelių asmenų, bylą imasi tirti Erkiulis Puaro. Knygos siužetas pasirinktas kaip ir visai neblogas, bet realiai labiau gal tinkamas filmui nei knygai.
Visų pirma, visas knygos veiksmas vyksta tik traukinyje. Jokių kraštovaizdžių ar gamtovaizdžių čia nėra. Knygos veiksmas vyksta apie parą, per tą parą išaiškinama žmogžudystė. Taigi veiksmo čia irgi nelaukite. Knygą iš esmės sudaro vien keleivių apklausos, kitaip sakant vieni dialogai. Dialogai po dialogų. Kas kur buvo, ką darė ir pan. Aš sutinku, kad gerai suregzti dialogą yra nepaprastai sunku. Aš pats esu bandęs šiek tiek rašyti ir sunkiausia man būdavo parašyti dialogus, na bet viskam yra ribos. Galima juk įterpti vietos aprašymų, kažkokio praktinio darbo ieškant įkalčių ir pan. Galiausiai pats Puaro man pasirodė kažkoks netoks. Nežinau. Kiek teko skaityti jo knygų, tai paprastai jis būdavo kažkoks irzlus, pasipūtęs, pedantiškas, vis minėdavo savo „pilkąsias“ ląsteles. O ir Hastingso kažkaip trūko. Pasidomėjau ir pasirodo, kad šis veikėjas ne taip jau ir dažnai sutinkamas kartu su Puaro. Bet man visai patikdavo, kai veiksmas būdavo pateikiamas jo akimis, dienoraščio forma. Turbūt primindavo man A. K. Doilio Vatsoną, kuris aprašinėdavo Šerloko Holmso nuotykius. Dar reikėtų paminėti, kad be bylos tyrėjų, yra dvylika įtariamųjų. Man toks skaičius pasirodė per didelis. Vis pasimesdavau kas yra kas, būdavo sunku juos atskirti ir susigaudyti. Taip pat man nepatiko faktas, kad įkalčiai knygos pabaigoje ištraukiami lyg iš niekur. Čia rankenėlė ne toj pusei, čia dar tas, anas. Realiai pats tuos įkalčius nelabai galėjai pastebėti ir susidaryti savo nuomonę.
Kaip bebūtų, aš atspėjau kas buvo žudikas. Gan neįprastas pasirinkimas, tačiau neretai pasitaikantis ir kitose knygose. Apibendrindamas visgi galiu pasakyti, kad „Žmogžudystė Rytų eksprese“ yra labai klasikinis Agatos Kristi kūrinys. Jis gerai atskleidžia jos kūrybą. Sudėtinga, paini byla, bet realybėje nelabai tikėtina. Manau gyvenime viskas būna daug paprasčiau... Dar norėčiau paminėti, kad yra sukurtas kompiuterinis žaidimas pagal knygą. Asmeniškai jo nesu išbandęs, nes tuo metu jau vis mažiau žaisdavau kompiuterinius žaidimus, bet paminiu nes anksčiau dažnai žaisdavau „The Adventure Company“ žaidimus.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą