„Apsakymai“ ~ Agata Christie, Georges Simenon

„Apsakymai“ (Autorių kolektyvas, 1991 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Knygoje pateikiami apsakymai Georges Simenon: „Pirmoji Megre užduotis“, Agatos Kristi: „Mirties sūkuryje“, „Mėlynojo ąsočio paslaptis“, „Stimfalidės“, „Senų laiškų paslaptis“.

G. Simenono „Pirmoji Megre užduotis“ jau esu aprašęs, todėl nesikartosiu, o šį kartą aptarsiu A. Kristi kūrinius. Romanas „Mirties sūkuryje“ padalintas į dvi dalis. Pirmoji mums pateikia vienos šeimos santykius, intrigas, nesutarimus dėl, aišku, pinigų. Išties ne tik įdomi, bet ir neprailgstanti istorija. Tačiau vėliau, antroje dalyje įvykdomas nusikaltimas ir jį tirti atvyksta, žinoma, Erkiulis Puaro! Tai gal būtų ir pusė bėdos, jei savo pasirodymu jis nebūtų visko sugadinęs. Pasakojimas čia tampa vienu, ilgu, nenutrūkstančiu dialogu. Kažkoks burbulinadas. O jau norėjau sakyti, kad čia bus ta knygą, kurioje viskas kiek kitaip. Bet še tau kad nori. Antra dalis pasakoja apie įvykdytą žmogžudystę, gal net tris, kurias išnarplioti bando seklys Erkiulis Puaro. Viskas čia komplikuota, painu, nerealu ir sudėtinga. Nusikaltimas, kaip visada, įvykdytas kažkaip nerealia painiai. Taip žmonės miršta, matyt, tik muilo operose ir pigiuose romanuose. Na, bet juk tai Kristi ir tai jos stilius. Visgi apibendrindamas galiu pasakyti, kad iš mano skaitytų autorės romanų, šis kol kas Top viršūnėje. Labiau mane sudomino apsakymai „Mėlynojo ąsočio paslaptis“ ir „Stimfalidės“. Įdomūs ir verti dėmesio. Turi savo potekstę ir išties išmintingą. „Senų laiškų paslaptis“ – viena mis Marpl mini bylų. Šiaip sau, bet galima pasidžiaugti, kad apskritai, visose trijose novelėse, niekas nemirė ir nebuvo sužeistas. Vuhuuuhuu! Tokia puikia gaida ir baigiu.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.