Tolkinas yra rašęs, kad knygą pradėjo rašyti visai atsitiktinai. 1928 m. vasarą, taisydamas egzaminų darbus, ant tuščio lapo Tolkinas, pagautas įkvėpimo, užrašė sakinį: „Oloje po žeme gyveno hobitas“.
Ne vienerius metus jis tęsė šią istoriją, kurią parašęs skaitė savo vaikams. 1932 m. žiemą rankraštį skaitė geras Tolkino draugas K. S. Liuisas. Vienas buvęs Tolkino studentas įtikino pažįstamą Susan Dagnall, dirbusią leidykloje Allen and Unwin, peržiūrėti knygą.
„Hobitą“ recenzavo dešimtmetis leidėjo sūnus Raineris. Jis rašė: „Knyga turėtų patikti visiems vaikams nuo penkerių iki devynerių metų“. Tačiau kai „Hobitas“ buvo išleistas, pasirodė, kad jį mielai skaito ir suaugusieji. Taip susižavėję skaitytojai pareikalavo tęsinio, ir rašytojas sukūrė „Žiedo Broliją“, „Dvi tvirtoves“ bei „Karaliaus sugrįžimą" – trilogiją „Žiedų valdovas“.
Nesu fantastikos mėgėjas. Per gyvenimą perskaičiau tik pusantros knygos. Pusė, dėl to, kad antros taip ir nebaigiau. Nežinau kodėl šią pasiėmiau. Matyt, man reikėjo kažko kitokio, nei pastaruoju metu skaičiau. Aišku sprendimas niekam tikęs, atsakymas toliau. Nežinau, kodėl būtent šią knygą, gal mane sugundė faktas, kad pagal ją bus statomas filmas, o gal ir ne. Tai koks gi įspūdis? Pasirodė dviprasmiška. Iš vienos pusės vaikiška. Net aprašyme sakoma, kad rašytojas ją parašė savo vaikams, bet nežinau kiek jo vaikams buvo metų, mat čia rašoma, kaip gera pūsti dūmų kamuoliukus ir gerti alų?! Geri vaikai turėtų užaugti... Taigi iš kitos pusės, lyg ir nevaikiška. Dar iš kitos pusės, čia rasime kalbančių vilkų, erelių, slibinų ir t. t. Bet iš ketvirtos pusės, čia pilna visokio plauko elfų, gnomų, gobtinų, golumų, nykštukų, hobitų ir dar biesas žino ko. Trūksta tik teletabių aaaaa!!! (bet tada, čia būtų siaubiakas , o ne fantastika). Ši knyga apie kelionę. Apie nykštukus kvailais vardais. Apie burtininką, burtus ir stebuklus. Apie raganius ir didelius vorus. Apie slibiną ir jo turtus. Apie, apie, apie... Rasime čia ir daug dainų. Primena senas disnėjaus animacijas, kur kas antram žingsnyje po dainą. Tik čia jos niekam tikusios. Sorry, bet tikrai niekam tikusios. Viską apibendrindamas galiu pasakyti, visgi ši pasaka vaikams ir aš iš jos jau išaugęs. Apibūdinčiau tokiais žodžiais – vaikiška, nuobodi ir užknisanti. Ypač tos dainos. Tikiuosi filmas turės mažai ko bendro su knyga.
Šią pastraipą parašiau vėliau, bet ji čia reikalinga. Žiūrint iš vaikų pusės, tai ši knyga gera. Ypač skaityti ją jiems prieš miegą. Tai būtų tarsi ilga stebuklinga kelionė, kurios pratęsimo vaikas lauktų kitą vakarą. Gal tik skaitydamas išbraukčiau tą alų ir dūmus.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą