Vieną dieną Filipą Marlou, privatų seklį, nusisamdo ponas Kingslis: jo žmona – „jauna, graži, lengvabūdė ir audringa“ – jau visas mėnuo dingusi iš namų ir veikiausiai bus įsipainiojusi į kokius nemalonumus.
Filipas Marlou imasi jos ieškoti, pirmiausia nuvyksta pas jos meilužį, o paskui – į kalnų trobelę prie Mažojo Elniuko ežero. Tai, ką ten suranda, yra ne tyrimo pabaiga, o tik pradžia...
„Žmogžudystė kalnuose“ – taip šios knygos pavadinimą išvertė lietuviai 1992 m. Naujesnis vertimas yra tikslesnis – „Ledi ežero dugne“ (2005 m.). Šis romanas yra paremtas trimis novelėmis: „Moteris ežere“, „Bei Sičio bliuzai“ ir „Kalnuose nusikaltimų nebūna“. Pirmąją novelę, jei pamenat, jau buvau skaitęs. Tikrai gera ir įdomi. Savo ruoštu, ši knyga man pasirodė per daug ilga ir paini.
Atvirai sakau, vietomis jaučiausi lyg maišu trenktas ir nesusivokęs, o kaskart paėmęs knygą į rankas, turėdavau gerai pasukti galvą, kol prisimindavau kuo viskas baigėsi. Jei reikėtų balsuoti už novelę ar knygą, tai tūkstantis „taip“ novelei. Aišku, aš ir pats kvailai pasielgiau, neseniai skaitęs novelę, o dabar romaną pagal tą novelę. Juk akivaizdu, kad bus nuobodu, nereikia net dedukcijos metodo. Tačiau įpusėjus, istorija tapo įdomesnė, mat veiksmas čia paimtas iš kitų dviejų novelių. Čia Marlou mes randam tokį, kokį pažįstam – sumuštą, leisgyvį ir smirdintį džinu. Esantį nepavydėtinoje ir be išeities situacijoje. Na bet juk tai Marlou – super privatus seklys, kuris ne tik sugeba išsisukti, bet ir išspręsti painiausias bylas, o ši tikrai paini. Lyginant romaną su novele, tai jų pradžios vienodos, bet pabaigos visai skiriasi. Sąsajų čia labai mažai. Ar rekomenduočiau? Kodėl gi ne, tik prieš tai neskaitykit novelės.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą