„The Man Who Liked Dogs“ ~ Raymond Chandler

„The Man Who Liked Dogs“ (Raymond Chandler, 1996). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

The detective arrives in a small seaside California town looking for a missing girl. Her mother is very concerned. Concerned enough to hire him. He is soon over his head; caught in a crime syndicate that includes the beat cops, the local police chief, a psychiatric hospital, an offshore gambling boat, and a pair of bank robbers. Dames, Dicks, Drugs, Danger and a Dog.

„Žmogus, kuris mėgo šunis“ yra viena iš rašytojo Raimondo Čandlerio novelių. Joje rašoma apie tai, kaip iš savo namų dingsta mergina vardu Izabelė. Ji gyveno su viena senute. Merginos kompanija buvo ne iš gerųjų, todėl mergaitei dingus senelė pagalvojo apie galimą skandalą ir į policiją nesikreipė. Viskas tuo ir būtų pasibaigę, jei ne anūkės draugė, kuri pastebėjo šunyne dingusios bičiulės šunį. Šis dingo tą pačią dieną, kaip ir mergina. Taigi senelė nusamdo seklį Karmadį surasti dingusiąją. Savo paieškų metu seklys ne tik gauna į marmūzę, bet dar spėja pabuvoti durnyne, bei paragauti narkotikų ir prasto viskio. Iš tiesų gan nebloga trumpa istorija, perskaityta užsienio kalba. Novelė vėliau buvo panaudota romane „Sudie, mano gražute“. Parašyta tikroviškai ir su tik Čandleriui būdingu sarkazmu.

„Killer in the Rain“ ~ Raymond Chandler

„Killer in the Rain“ (Raymond Chandler). Knygos įvertinimas: ⭐2/5.

“Killer in the Rain” tells about the spoiled daughter of a newly rich oil millionaire. Carmen has been paying off a “rare book” dealer who has her nude photos. The interpersonal conflict results in dead bodies.

Knygoje į privatų detektyvą kreipiasi vyras, dėl savo maištautojos dukters. Jis nori savo netikrą dukrą išskirti su jos nauju vaikinu, mat pats yra ją nusižiūrėjęs ir svajoja vesti. Neįvardintas detektyvas turi surasti tą vaikiną ir liepti „atšokti“. Pats klientas to padaryti negali, mat pirmiau išmaltų vaikino marmūzę. Iš pažiūros lengva užduotis greitai virsta žmogžudyste, su nežinomu žudiku. O dar nepamirškime ir šantažo. Ne pati įdomiausia Čandlerio istorija, nors įspūdį gal sumenkino skaitymas užsienio kalba. Istorija pirmą kartą buvo išleista 1935 metais žurnale „Black Mask“ („Juodoji kaukė“). Po ketverių metų, 1939 metais ji buvo pritaikyta Čandlerio pirmajame romane „Didysis miegas“. Pastebėtina, kad dauguma istoriją, kurios vėliau buvo pritaikytos romanams, buvo uždraustos naujai perleisti. Deja šio draudimo nebuvo laikomasi iki galo ir istorijos vėliau buvo bent kartą išleistos įvairiuose rinkiniuose, įskaitant ir šią.

„The Pencil“ ~ Raymond Chandler

„The Pencil“ (Raymond Chandler, 1960 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Here Marlowe is hired by Ikky Rothstein, a low-level mobster who’s been targeted by the Outfit for execution and is looking to excape. Enlisting the help of his lady friend Anne Riordan, Marlowe manages to keep two hitmen off Ikky’s trail.

„Pieštukas“ („The Pencil“) trumpas ironijos meistro Raimondo Čandlerio kūrinys, kurį aš perskaičiau tarp kitų skaitymų. Užima apie 30 puslapių, tačiau yra vertas kiekvieno sakinio. „Pieštuke“ veikia privatus seklys Filipas Marlou, tad kandžių frazių ir ironiškų pasisakymų čia netrūksta. Tiesa, jos nėra tokios ryškios, kaip romanuose, bet užtenka ir to. Čia į Marlou kreipiasi vyras, kuris nori pasislėpti nuo mafijos, kuriai pats priklauso. Jam nusibodo toks gyvenimas, tad jis nori dingti, tačiau, kaip žinome iš filmų ar serialų, patekęs į mafiją iš jos išeisi tik karste... Iš tiesų gan neblogas trumpas kūrinys, labiausiai patiko netikėta pabaiga. Taip pat buvo keista, kad Marlou šį kartą veikė ne vienas, o į pagalbą pasitelkė draugę Anę. Paprastai jis yra „vienišas vilkas“. Parašyta tikroviškai ir įtikinamai. Bandysiu dabar po truputį skaityti likusius neskaitytus Čandlerio kūrinius. Jau susirinkau juos iš interneto platybių, trūksta tik kelių, kurių nepavyko rasti.

„The Simple Art of Murder“ ~ Raymond Chandler

„The Simple Art of Murder“ (Raymond Chandler, 1988 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Prefaced by the famous Atlantic Monthly essay of the same name, in which he argues the virtues of the hard-boiled detective novel, this collection mostly drawn from stories he wrote for the pulps demonstrates Chandler’s imaginative, entertaining facility with the form.

Table of Contents: The simple art of murder: an essay; Spanish blood; I’ll be waiting; The king in yellow; Pearls are a nuisance; Pickup on Noon Street; Smart-aleck kill; Guns at Cyrano’s; Nevada gas.

Perskaičiau tik tris kūrinius, kurių anksčiau nebuvau skaitęs. Tai „The Simple Art of Murder“, „I’ll be waiting“ ir „Guns at Cyrano’s“. „The Simple Art of Murder“ yra esė, kurioje autorius kritiškai žvelgia į detektyvo žanro kūrėjus. Autorius apgailestauja, kad detektyvo žanre, lyginant su kitais literatūros žanrais, yra daugiausia vidutinio lygio kūrinių. Čandleris drąsiai kritikuoja kai kuriuos žymius detektyvo rašytojus, tokius kaip Artūrą Konaną Doilį, už jo netikslumus knygose, arba Agatą Kristi ir Dorotę L. Sayers už jų detektyvų netikroviškumą. Pagyrų sulaukia amerikiečių rašytojas Dešilas Hemetas, kuris naujai perrašė detektyvo žanrą ir pasižymėjo tuo, kad rašė tikroviškai ir įtikinamai. Jo kūriniuose herojai žudomi nes iki to privedė aplinkybės, o ne dėl to, kad knygai paprasčiausiai reikėjo lavono. Be to jo knygų herojai žudo po ranka pasitaikančiu daiktu ar ginklu, o ne kažkokiais egzotiniais nuodais ar gyvūnais. Autorius pabrėžia, kad detektyviniai kūriniai turi būti tikroviški ir tikslūs. Be to, tam tikra prozos rūšis, visai kaip Hemingvėjaus darbai. Banalu, bet bent jau aš kūrinį „I’ll be waiting“ priskirčiau prie vidutinių. Kūrinio veiksmas vyksta viešbutyje, bet istorija nors ir tikroviška, bet labai trumpa. Kitas reikalas yra kūrinys „Guns at Cyrano’s“. Jame veikia privatus detektyvas Tedas Karmadis. O viskas prasideda nuo to, kad viename viešbučio kambaryje jis randa pistoletu apsvaigintą merginą. Neskaičiau likusių kūrinių, nes jau buvau juos skaitęs anksčiau ir bent jau kol kas, nenorėjau kartotis. Šį knyga yra tikrai gera, bet tai nėra tas Čandleris, kurį mes pažįstame. Jei norite gauti tik tai, kas geriausia, patariu skaityti romanus ir apsakymus kuriuose veikia privatus detektyvas Filipas Marlou. Va ten tai tikra proza. Bandysiu po truputį skaityti ir kitus Čandlerio apsakymus, kurių nesu skaitęs, bet greičiausiai jų neaprašinėsiu. Na dar pagalvosiu...

Raimondo Čandlerio romanai ir trumpos istorijos lietuvių kalba

Galiausiai atradau laiko surikiuoti Raimondo Čandlerio knygas pagal tvarką. Puikus rašytojas, puikios knygos (pliusu pažymėtos tos knygos, kurias skaičiau).

Romanai:
+„Didysis miegas“ (The Big Sleep). Parašytas pagal „Killer in the Rain“ ir „The Curtain“.
+„Sudie, mano gražute“ (Farewell, My Lovely). Parašytas pagal „The Man Who Liked Dogs“, „Try The Girl“ ir „Mandarin’s Jade“.
+„Aukštas langas“ (The High Window). Parašytas pagal „Bay City Blues“ ir „The Lady In The Lake“.
+„Ledi ežero dugne“ (The Lady in the Lake). Parašytas pagal „Bay City Blues“, „The Lady In The Lake“ ir „No Crime In The Mountains“.
+„Mažoji sesutė“ (The Little Sister). Parašytas pagal „Bay City Blues“.
+„Ilgas atsisveikinimas“ (The Long Goodbye).
+„Užsispyrėlis“ (Playback).
„Poodle Springs“ (pabaigta rašytojo Roberto B. Parkerio).

Trumpos istorijos:
„Blackmailers Don’t Shoot“.
+„Įžūli žmogžudystė“ (Smart-Aleck Kill).
+„Žmogus, kuris gali parodyti pirštu“ (Finger Man).
+„Killer in the Rain“.
+„Dujų kamera“ (Nevada Gas).
+„Ispaniškas kraujas“ (Spanish Blood).
+„Guns at Cyrano’s“.
+„The Man Who Liked Dogs“.
+„Atsitikimas Nun Strite“ (Noon Street Nemesis).
+„Auksinės žuvelės“ (Goldfish).
+„Dingęs be žinios“ (The Curtain)
+„Pradėk nuo merginos“ (Try the Girl)
+„Kiniškas žadeitas“ (Mandarin’s Jade).
+„Raudonas vėjas“ (Red Wind).
+„Auksinis karalius“ (The King in Yellow).
+„Bei Sičio bliuzai“ (Bay City Blues).
+„Moteris ežere“ (The Lady in the Lake).
+„Perlai – tai nemalonumai“ (Pearls Are a Nuisance).
+„Nemalonumai – mano biznis“ (Trouble is My Business).
+„I’ll Be Waiting“.
+„Kalnuose nusikaltimų nebūna“ (No Crime in the Mountains).
+„Marlowe Takes on the Syndicate“ (kiti pavadinimai The Wrong Pigeon, The Pencil, Philip Marlowe’s Last Case).

Jei žinote kūrinių, kurie čia neįtraukti, parašykite komentaruose, koks kūrinys ir kokioje knygoje ar žurnale jis išspausdintas.

„Ilgas atsisveikinimas“ ~ Raymond Chandler

„Ilgas atsisveikinimas“ (Raymond Chandler, 1999 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Filipas Marlou eidamas iš susitikimo prie vieno viešbučio, sutinka girtą vyruką, kuriam reikalinga pagalba. Jo žmona jį palieka ir Marlou parsiveža jį namo, kad šis nors kiek prablaivėtų. Vėliau, jie kars nuo karto susitikdavo ir išlenkdavo po taurelę. Kurį laiką Teris Lenoksas dingsta iš Marlou gyvenimo, bet kai pasirodo, prašo šio pagalbos. Jo žmona guli negyva namuose ir jam reikia kuo greičiau sprukti iš šalies. Seklys padeda geram draugui, nors po to ir atsiduria susmirdusiame kalėjime. Vėliau vyrukas randamas Meksikoje nusišovęs ir su prisipažinimo laiškeliu apie įvykdytą žmogžudystę. Privatus seklys Filipas Marlou tuo nepatiki ir bando atrasti savo tiesą.

Tai jau paskutinė mano skaityta Čandlerio knyga. Oficialiai esu perskaitęs visas. Ir liūdna ir džiugu kartu. Romanas man pasirodė labiausiai išbaigtas ir išrutuliotas lyginant su kitais. Jis nėra paremtas trumpais apsakymais, o sukurptas kaip atskiras. Rašymo stilius puikus, tiesiog lyriškas ir sarkastiškas, kaip visada. Kas sako, kad knygos herojus yra kietas, o visus laiko nevėkšlom – klysta ir visai nepažįsta Marlou. Gal jis ir kietas, bet dažniausiai per tą kietumą gauną į srėbtuvę ar pistoletu per galvą ir jei tikrai pasiseka, grįžta namo be mėlynių ar sulaužytų šonkaulių. Šiame romane ne išimtis. Knygos siužetą sudaro trys atskiros dalys. Pirmojoje pasakojama, kaip Marlou padeda vienam girtuoklėliui ir šie tampa draugais. Deja šis netrukus apkaltinamas žmogžudyste ir turi sprukti iš šalies. Vėliau į Marlou kreipiasi vieno rašytojo agentas ir žmona, prašydami padėti garsiam rašytojui užbaigti knygą, nes šis per daug geria ir niekaip neužbaigia novelės. Trečioje dalyje atskleidžiama visa tiesa apie Terį Lenoksą, girtuoklį rašytoją Rodžerį Veiną ir kuo šios abi istorijos siejasi. Tai istorija apie draugystę ir praradimą, apie cinišką seklio požiūrį į gyvenimą ir nuoširdų norą pagelbėti draugui už tai nieko negaunant. Puiki detektyvo klasika su nepaprastu Čandlerio prieskoniu. Kol kas nesutikau panašaus rašytojo, bet būtų malonu atrasti...

„Didysis miegas“ ~ Raymond Chandler

„Didysis miegas“ (Raymond Chandler, 2005 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Privatų seklį Filipą Marlou, kurio paveikslą sukūrė vienas garsiausių XX a. kietojo detektyvo meistrų amerikietis Raimondas Čandleris, nusisamdo senas milijonierius Sternvudas. Jis turi dvi dukteris – Vivjeną ir Karmen, ir abi jos garsėja nekokia reputacija. Marlou laukia keblus ir pavojingas darbelis...

Filipas Marlou atvyksta tirti gan painios šantažavimo bylos, kuri netrukus perauga į žmogžudysčių seriją. Viskas labai paprasta – atokiau nuo miestelio gyvena turtinga Strenvudų šeima – tėvas su dviem dukterim. Bet nors tai ir atrodo, kaip amerikietiška svajonė – didelis namas, parkas, brangios mašinos, tai tik pirmasis įspūdis. Dukros pasirodo esančios ne pėsčios ir visai nemėgstančios dieneles leisti parke skaitydamos knygas, užsidėjusios brandžius akinius. Tai jau tikrai, kad ne. Istorija sakyčiau nėra pati sudėtingiausia ir, bent asmeniškai man, skaitėsi lengvai. Man patinka Čandlerio knygos ir tai, kaip atskleidžiamas jo personažo, privataus seklio, Filipo Marlou, charakteris. Su kiekvienu romanu mes sužinome vis kažką nauja, atrandame iki šiol mums nežinomų detalių. Nors tai pirmasis rašytojo romanas (nemaišom su novelėm), jis man pasirodė daug brandesnis, nei kiti. Lyg ir daugiau teksto, o dialogų mažiau. Istorija spalvinga ir įdomi. Čia mes susipažįstame ne tik su margomis knygos asmenybėmis, bet ir su pačiu Los Andželo miestu – kai jis dar visai jaunas, besikuriantis. Jei Jums patinka filmai, kur mes sutinkame žemą pasakotojo toną, tokie filmai kaip „Nuodėmių miestas“, tai jums patiks ir ši istorija, kuri tęsia analogišką idėją, kuomet viskas pasakojama pirmuoju asmeniu. Rekomenduočiau „Didysis miegas“, kaip savo literatūros – „kietojo“ detektyvo žanro – šedevrą. Tekstas čia pateikiamas „kietai“, agresyviai, smurtiškai, o pasakojimo stilius suteikia tamsos, ironijos, savikritikos atspalvį. Čia rasime visko ko galime ieškoti kriminaliniame romane – smurto, šantažo, žmogžudysčių, spalvingų veiksmo vietų ir žinoma daug „brandumo“ požymių – daug rūkoma, geriama, keikiamasi, spjaudoma, daužoma ir pan. Miestas, koks yra realybėje, o ne koks pasakose.

„Privatus seklys IV“ ~ Raymond Chandler

„Privatus seklys IV“ (Raymond Chandler, 1997 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Aštraus ir intriguojančio siužeto kūrinio pagrindinis herojus – privatus seklys Filipas Marlou, visą laiką atsiduriantis painiose ir pavojingose situacijose, tvirtas, narsus ir kilnus žmogus. Nors kartais nubrėžti tik keliais štrichais, kitų personažų paveikslai taip pat ryškūs ir įsimintini.

Knygą sudaro apsakymai: „Užsispyrėlis“, „Bei Sičio bliuzai“, „Kalnuose nusikaltimų nebūna“, „Kiniškas žadeitas“.

Trumpai, vienu-dviem sakiniais apie kiekvieną novelę. Pirmoji – gera ir ilga kaip visas romanas. Antroji – pėdsakus jau skaičiau romane „Aukštas langas“. Net negaliu pasakyti kuri geresnė. Gal abi. Trečioji – vaizdinga, ypač finalinė scena kalnuose. Ketvirtoji – jau kažkur buvau skaitęs. Gal kažkuriame iš romanų, dabar nepamenu. Irgi gera ir vaizdinga. Bendrai – geras „kietojo“ detektyvo kūrinių rinkinukas, vertimas tik kad nelabai vykęs.

„Dujų kamera“ ~ Raimondas Čandleris

„Dujų kamera“ (Raimondas Čandleris, 1991 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Apsakymas buvo išspausdintas 1991 metų „Fantastika. Detektyvai“ 3 numeryje. Žurnale taip pat rasime A. Sapkovskio „Mažesnis blogis“, N. Ečemendio „Pietūs pas Etjen“, R. Blocho „Druidų lemtis“ ir kt.

Jam nepatiko, kad jį bandė užversti. Dabar jis nesustos. Nesustos, kol jie atsidurs po žeme. Ir reikėjo gi jiems marinti jį švelniu ir maloniu migdolų kvapu, keliančiu ne tik kartumą burnoje. Dabar jis nesustos. Nesustos, kol jie atsidurs cypėje.

„– Būtinai turėjai tą blakę perspėti, taip? – niūriai tarė, įsižiūrėjęs į tuščios stiklinės dugną.
– Džonai, tu gali nugalėti kiekvieną priešininką, – pasakė mergina. – Kiekvieną, kurį tik pažįstu, turėčiau perspėti, nors jam iš to nebūtų jokios naudos...
<...> – „Egipte“ tikriausiai išgelbėjai man gyvybę, – mieguistai ištarė. – Todėl galbūt turėjai tam gražuoliui duoti šansą“.

Deja jis juo taip ir nespėjo pasinaudoti, Džonas De Ruso ir vėl laimėjo.

Geras detektyvinis apsakymas, ne Filipas Marlou, bet De Ruso ne ką prastesnis. Verta paskaityti.

„Aukštas langas“ ~ Raymond Chandler

„Aukštas langas“ (Raymond Chandler, 2006 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Misis Elizabeta Brait Merdok nori pasamdyti privatų detektyvą, kuris nebarsto ant grindų cigaro pelenų ir nenešioja daugiau negu vieną ginklą. Ji priima Filipą Marlou karštą popietę, gydydama eiliniu porto buteliu savo astmą. Misis Merdok turi platų veidą, alavo spalvos plaukus ir ilgą snapą. Marlou užsideda koją ant kojos, tikėdamasis, kad tai nepakenks jos astmai. Misis Merdok turi sekretorę balzganomis šnervėmis, tipišką neharmoningo neurotinio grožio atstovę. Tačiau misis Merdok jau neturi Brašerio dublono. Labai retos auksinės monetos. Tikrai labai retos. Užtektinai retos, kad Marlou susidurtų su keliomis žmogžudystėmis.

Raimondo Čandlerio, amerikiečių kietojo detektyvo meistro, romane „Aukštas langas“ privačiam sekliui Filipui Marlou tenka tirti painią antikvarinės monetos – Brašerio dublono – dingimo istoriją. Čia įpainioti visi: senoji ponia Merdok, jos netikėlis sūnelis, marti – naktinio klubo dainininkė, kuklioji pilkoji pelytė – sekretorė Merlė ir daugelis kitų ne itin švarios reputacijos piliečių...

Gera knyga. Iš visų mano skaitytų R. Čandlerio knygų man labiausiai patiko ši ir „Sudie, mano gražute“. Tikra amerikietiška antikvarinė relikvija. Klasikų klasika. Yra tik vienas bet... užjaučiu tuos, kurie skaitė naujai išleistą knygą. Jūs nepatyrėt tikro „kieto“ detektyvo. Senas ir naujas vertimai skiriasi kaip diena ir naktis. Kaip vasara ir žiema. Kaip erelis nuo papūgos. Na Jūs supratot. Nors abi knygas vertė tas pats žmogus, bet naujas vertimas, matyt, stipriai atredaguotas. Išmestos visos „kietos“ frazės ir slengas. Juk Čandlerio romanų esmė ir yra ta, kad jis rašė slengu. Kad geriau suprastumėt, apie ką kalbu, pateikiu kelis pavyzdžius: senam leidime „autas“, naujam – „automibilis“; „okei“ – „na, ką gi“; „dainavo su bendu“ – „dainininkė“; „fūzė po pažastim“ – „armota po pažastim „ (kas ta armota išvis yra?!); „padaryti su tavim biznį“ – „su tavim bendradarbiauti“; „kambarys du-nol-keturi“ – „204“; „gal drinko?“ – „gal ko išgersit?“; „...esi toks bičelis, kuriam visko atsitinka“ – „esi toks, kuriam visko atsitinka“ ir t. t. WTF? Ir čia tik keli pavyzdžiai iš galybės. Visiškas absurdas. Džiaugiuosi, kad visas šio rašytojo knygas aš skaičiau senu vertimu. Lyginant su nauju, jis taip pat nėra toks laužytas ir sunkiai skaitomas. Puiki knyga, tik jei norit pajusti tikrą šio kūrinio vertę, geriau pasiieškokit seno, aptriušusio ir apipelijusio vertimo. Amen.

„Atsitikimas Nun Strite“ ~ Raimondas Čandleris

„Atsitikimas Nun Strite“ (Raimondas Čandleris, 1990 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Apsakymas buvo spausdinamas „Rankas aukštyn“ Nr. 2 1990 m.

„– Tai vargšė, įbauginta mažytė. Tikriausiai nuomojasi kažkokią mažą mebliuotą kamaraitę. Draugų neturi, kitaip nedirbtų tavo landynėje. Jei ne aš, tai net raišas šuo nepasirūpintų jos likimu. O tu, Valcai, norėjai pasiųsti ją į viešnamį?“ – o taip, R. Čandlerio vyrukai išties kieti, kartais net nupila kokį valkatą bandantį juos apiplėšti, bet juk viskam yra ribos. Ypač kai reikalas liečia moteris. Jis galėjo nesikišti, bet juk tada nebūtų gavęs į marmūzę ir koks gi gyvenimas be to. Cinizmas, neapykanta, kerštas, visu tuo prasmirdęs šis nusikaltėlių miestas, kuriame gyvena ir veikia seklys Pitas Engličas.

Nors čia tik apsakymas, nusprendžiau jį įtraukti į savo puslapį, mat atsitiktinai atradau žurnale „Rankas aukštyn“ 1990 m. antrajame numeryje. Istorija gera, kaip ir visos kitos rašytojo novelės. Gangsteriai, vagys, prostitutės ir... privatus seklys, kuriam nuolat gresia mirtini pavojai – tai tik eilinė Pito Engličo kasdienybė.

„Ledi ežero dugne“ ~ Raymond Chandler

„Ledi ežero dugne“ (Raymond Chandler, 2005 m., alt. pav. „Žmogžudystė kalnuose“). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Vieną dieną Filipą Marlou, privatų seklį, nusisamdo ponas Kingslis: jo žmona – „jauna, graži, lengvabūdė ir audringa“ – jau visas mėnuo dingusi iš namų ir veikiausiai bus įsipainiojusi į kokius nemalonumus.

Filipas Marlou imasi jos ieškoti, pirmiausia nuvyksta pas jos meilužį, o paskui – į kalnų trobelę prie Mažojo Elniuko ežero. Tai, ką ten suranda, yra ne tyrimo pabaiga, o tik pradžia...

„Žmogžudystė kalnuose“ – taip šios knygos pavadinimą išvertė lietuviai 1992 m. Naujesnis vertimas yra tikslesnis – „Ledi ežero dugne“ (2005 m.). Šis romanas yra paremtas trimis novelėmis: „Moteris ežere“, „Bei Sičio bliuzai“ ir „Kalnuose nusikaltimų nebūna“. Pirmąją novelę, jei pamenat, jau buvau skaitęs. Tikrai gera ir įdomi. Savo ruoštu, ši knyga man pasirodė per daug ilga ir paini.

Atvirai sakau, vietomis jaučiausi lyg maišu trenktas ir nesusivokęs, o kaskart paėmęs knygą į rankas, turėdavau gerai pasukti galvą, kol prisimindavau kuo viskas baigėsi. Jei reikėtų balsuoti už novelę ar knygą, tai tūkstantis „taip“ novelei. Aišku, aš ir pats kvailai pasielgiau, neseniai skaitęs novelę, o dabar romaną pagal tą novelę. Juk akivaizdu, kad bus nuobodu, nereikia net dedukcijos metodo. Tačiau įpusėjus, istorija tapo įdomesnė, mat veiksmas čia paimtas iš kitų dviejų novelių. Čia Marlou mes randam tokį, kokį pažįstam – sumuštą, leisgyvį ir smirdintį džinu. Esantį nepavydėtinoje ir be išeities situacijoje. Na bet juk tai Marlou – super privatus seklys, kuris ne tik sugeba išsisukti, bet ir išspręsti painiausias bylas, o ši tikrai paini. Lyginant romaną su novele, tai jų pradžios vienodos, bet pabaigos visai skiriasi. Sąsajų čia labai mažai. Ar rekomenduočiau? Kodėl gi ne, tik prieš tai neskaitykit novelės.

„Ispaniškas kraujas“ ~ Raimondas Čandleris

„Ispaniškas kraujas“ (Raimondas Čandleris, 1992 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

R. Čandleris – geriausių kietojo detektyvo („hard-boiled detective“) romanų ir apysakų autorius. Jo kūriniuose nusikaltimus tiria ryžtingi, šaltakraujai privatūs sekliai. Visada susikaupę, pastabūs, rizikuojantys net savo gyvybe, jie ieško tiesos. Skaitytojo dėmesį užvaldo tikroviški, gyva kalba aprašomi įvykiai.

Knygą sudaro apsakymai: „Įžūli žmogžudystė“, „Dingęs be žinios“, „Pradėk nuo merginos“, „Moteris ežere“, „Ispaniškas kraujas“, „Auksinis karalius“, „Perlai – tai nemalonumai“.

Bendrai kalbant, tai mano nuomonė apie šį rašytoją nepasikeitė, todėl nebesikartosiu ir tiesiog trumpai apžvelgsiu kiekvieną kūrinį. „Įžūli žmogžudystė“ – nustebino, mat istorija pateikiama trečiu asmeniu. Paprastai Čandleris rašo iš pirmo asmens perspektyvos. „Dingęs be žinios“ – pradėjus skaityti norėjosi pasakyti – „va tas Čandleris kurį pažįstu“. Lyginant su kitomis skaitytomis autoriaus novelėmis ir romanais, čia mažiau ironijos ir veikia Džonas Dalmasas, vėliau virtęs garsiuoju Filipu Marlou. „Pradėk nuo merginos“ – istorijos pėdsakus jau buvau aptikęs romane „Sudie, mano gražute“. T. y. kaip žinote, o kas nežinote, tai dabar žinosit, kad autorius savo trumpus apsakymus susistemindavo ir sujungdavo į vieną ilgą romaną. Taip ir čia. Pabaiga gal kiek skiriasi, bet pradžia praktiškai identiška. „Moteris ežere“ – ko gero viena geriausių rašytojo novelių. Tikroviška, intriguojanti ir gerai pateikta. „Ispaniškas kraujas“, „Auksinis karalius“ – vėl rašoma iš trečio asmens perspektyvos, bet istorijos gan įdomios ir realistiškos. Nieko bendro su Kristi vingrybėmis ir išvedžiojimais. „Perlai – tai nemalonumai“ – kažkokia krizinė autoriaus novelė dvelkianti viskiu ir kitais alkoholiniais gėrimais. Komedija, kiek primenanti F. Daro „San Antonijas Makų šalyje“. Apibendrinant – verta būti perskaityta knyga, juolab, kad net septynios novelės joje. Dabar išleidžia vieną apsakymą kaip knygą ir už tai prašo kapšo auksinių. Nejuokinkit žmonių!

„Nemalonumai – mano biznis“ ~ Raymond Chandler

„Nemalonumai – mano biznis“ (Raymond Chandler, 2006 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Filipas Marlou, privatus seklys, yra pamėgęs sentenciją: „Nemalonumai – mano biznis“. Išties tų nemalonumų šiose dviejose („Nemalonumai – mano biznis“ ir „Žmogus, kuris gali parodyti pirštu“) Raimondo Čandlerio, vieno iš garsiausių kietojo detektyvo kūrėjų, apysakose jam teko patirti daug: sutinkant rudaplaukes gražuoles, lošimo namų savininkus, turčius ir gangsterius...

Verta dėmesio knyga, detaliau žiūrėti ankstesnį įrašą 🙂

„Raudonas vėjas“ ~ Raymond Chandler

„Raudonas vėjas“ (Raymond Chandler, 2006 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Privatus seklys Filipas Marlou, amerikiečių kietojo detektyvo meistro Raymondo Chandlerio kūrinių herojus, apysakose „Auksinės žuvelės“ ir „Raudonas vėjas“ tiria dvi painias istorijas, prasidėjusias prieš daugelį metų ir susijusias su neįkainojamais perlais.

Realiai nieko nevertinsiu, nes mano vertinimas nelabai daug kuo skirtųsi nuo prieš tai apžvelgtų Čandlerio knygų. Viena galiu pasakyti, kad apsakymas „Auksinės žuvelės“ yra tikrai dėmesio vertas ir sakyčiau, net vienas geresnių, o „Raudonas vėjas“, tai šiaip sau niekalas, jei taip galima pavadinti. Kitas dalykas yra kaina. Šiai dienai yra normali, apie 9-14 Lt., nors už kelis litus galima susirasti seno leidimo knygų, kuriose yra iki aštuonių rašytojo apsakymų. Na bet „Auksinės žuvelės“ vertos tų 9 Lt.

„Sudie, mano gražute“ ~ Raymond Chandler

„Sudie, mano gražute“ (Raymond Chandler, 2005 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Vieną dieną Filipą Marlou, privatų seklį, kurio įspūdingą paveikslą sukūrė Raymondas Chandleris, amerikiečių kietojo detektyvo meistras, likimas suveda su Briedžiu Malojumi, tik ką atsėdėjusiu kalėjime už banko apiplėšimą. Briedis Malojus ieško savo buvusios mylimosios Velmos, gražuolės, kadaise dainavusios užeigoje „Pas Florianą“. Imasi jos ieškoti ir Filipas Marlou. Jo kelias iki tikslo kaip visuomet pilnas netikėtumų, staigių posūkių, gražių moterų ir smarkuolių vyrukų...

Raimondas Čandleris yra tikrai geras rašytojas. Manau, kiekvienas turėtų perskaityti bent vieną jo novelę ar romaną. Geriausia romaną. Kita vertus, turi būti „kietojo“ detektyvo mėgėjas, kad galėtum tinkamai įvertinti. Bet grįžkim prie „Sudie, mano gražute“. Romano žvaigždė – privatus seklys, nenugalimas Filipas Marlou. Daugiau nieko nereikia žinoti. Knyga skaitosi lengvai, siužetas pakankamai intriguojantis, daug ironijos ir slengo. Lyginant su prieš tai mano skaityta „Mažoji sesutė“, yra žymiai įdomesnė ir mažiau prailgsta. Istorija pateikiama kaip visad su humoru, kas tikrai paįvairina skaitymą. Kalba ypač vaizdinga, kupina palyginimų. Tarkim: „– Prašau man tučtuojau jį atiduoti, – ištarė jis su tokia šypsena, kurią galima būtų ir įsimylėti. Ji buvo panaši į šypseną budelio, kai jis ateina į celę pamatuot, kokios reiks kilpos. Truputį draugiška, truputį tėviška ir kartu truputį atsargi. Galėtum ją įsimylėti, jeigu jau tikrai neliko kito būdo ilgiau gyventi.“... ir čia tik viena iš galybės. Iš kitos pusės, istorija atrodo kiek per paini. Nelieka vietos vaizduotei ir spėlionėms. Nelabai aišku kas yra įvykių centre – ar žmogžudystė, ar apiplėšimas, ar gangsteriai, ar narkotikai, ar susitepę faraonai, ar reketas? Yra visko pagal skonį, taip sakant, atsirink pats. Galva prašviesėja tik knygos pabaigoje, kai telieka pasakyti „Aaa... tai va kaip čia yra“. Visgi kaip laisvalaikio skaitinys, sakyčiau, pakankamai neblogas, laiką „užmuša“ gerai. Ar viena geriausių Čandlerio knygų? – negaliu pasakyti. Per mažai jų skaičiau, kad galėčiau daryti tokias išvadas.

„Mažoji sesutė“ ~ Raymond Chandler

„Mažoji sesutė“ (Raymond Chandler, 2006 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Kietojo detektyvo meistro Raimondo Čandlerio romane „Mažoji sesutė“ į Filipą Marlou, privatų seklį, vieną dieną kreipiasi jauna mergina – kukli pilka pelytė, kažkuo jam labai primenanti ledi Makbet – ir prašo surasti jos dingusį brolį. Įvykių verpetas Marlou įsuka į Holivudo žvaigždžių, gangsterių, piniguočių, keistos praktikos gydytojų pasaulį...

Kaip ir buvau sau pažadėjęs, perskaičiau vieną iš R. Čandlerio detektyvinių romanų. Šiaip prieš tai mano skaityti rašytojo apsakymai man pasirodė per daug trumpi. Šis romanas, deja, pasirodė per daug ilgas. Turi būti labai jau gerai suregzta istorija, kad išlaikytų skaitytojo dėmesį ir susidomėjimą. To čia pasigedau, todėl perskaičius apie ketvirtadalį knygos, ji pradeda kelti nuobodulį. Dabar net manau, kad prieš tai skaityti apsakymai, buvo pačios tinkamiausios apimties. Kitas dalykas kurį norėčiau paminėti, tai ironija, o jos čia daug. Ji išskiria knygą iš kitų panašaus žanro kūrinių, bet kartu prideda ir savotišką negatyvų ir pesimistišką požiūrį. Visgi pripažinkime, kad naudojame ironiją nuo kažko gindamiesi ar norėdami atitolti. Ir dar vienas dalykas, visai ne į temą – knygoje labai daug rūkoma ir geriama. Ypač rūkoma (cigaretes, cigarus, pypkes, žolę ir t. t.). Išvada – būtų kvaila teigti, kad visi Čandlerio romanai yra ilgi ir nuobodūs, juolab kad šis rašytojas net berods keturis kartus yra minimas šimtuke geriausių visų laikų detektyvų sąraše. Žinoma ne šis kūrinys...

„Baimės kvapas“ ~ Raymond Chandler

„Baimės kvapas“ (Raymond Chandler, 1992 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

R. Čandleris – geriausių kietojo detektyvo („hard-boiled detective“) romanų ir apysakų autorius. Jo kūriniuose nusikaltimus tiria ryžtingi, šaltakraujai privatūs sekliai. Visada susikaupę, pastabūs, rizikuojantys net savo gyvybe, jie ieško tiesos. Skaitytojo dėmesį užvaldo tikroviški, gyva kalba aprašomi įvykiai.

Kūrinyje „Baimės kvapas“ rasime tris autoriaus apsakymus, kurio pagrindinis herojus, seklys, Filipas Marlou: „Raudonas vėjas“, „Žmogus, kuris gali parodyti pirštu“, „Nemalonumai – mano biznis“.

Kaip sakoma aprašyme, ši, kaip ir kitos Čandlerio knygos, yra „kietas detektyvas“. Tai man buvo nauja patirtis, mat iki šiol nieko panašaus nebuvau skaitęs. Čia detektyvai ir kiti veikiantys personažai įgauna tikrąjį „kietuolių“ įvaizdį. Kūrinys man priminė „Holivudiškus“ (gerąja prasme) serialus ar filmus apie detektyvus, kaip antai „Nuodėmių miestas“, tik be fantastikos elementų, kur viskas pasakojama žemu veikėjo balso tonu. Miestas čia vaizduojamas purvinas, persmelktas pilkų atspalvių. Pats personažas, blogiukai ir aukšti pareigūnai čia vaizduojami nesiskutę, dvelkiantys alkoholiu, su skrybėle ant galvos, cigarete burnoje ir pilku nutrintu kostiumu. Jie mėgsta keiktis ir spjaudyti kur papuola. Pagrindinis personažas čia veikia ne vien dėl sportinio intereso išaiškinti nusikaltimą, bet ir dėl galimybės uždirbti kelis grašius, ar tiesiog prailginti savo egzistenciją prisilakant viskio. Dialogai čia šmaikštūs, gerai apgalvoti, pilni ironijos. Buvo visai įdomu atrasti kažką kitokio, nors pirmi du apsakymai man pasirodė šiaip sau. Ateityje, manau, reikės pasiimti perskaityti kokį ilgesnį R. Čandlerio detektyvinį romaną, mat apsakymai visada būna prastesni.