Misis Elizabeta Brait Merdok nori pasamdyti privatų detektyvą, kuris nebarsto ant grindų cigaro pelenų ir nenešioja daugiau negu vieną ginklą. Ji priima Filipą Marlou karštą popietę, gydydama eiliniu porto buteliu savo astmą. Misis Merdok turi platų veidą, alavo spalvos plaukus ir ilgą snapą. Marlou užsideda koją ant kojos, tikėdamasis, kad tai nepakenks jos astmai. Misis Merdok turi sekretorę balzganomis šnervėmis, tipišką neharmoningo neurotinio grožio atstovę. Tačiau misis Merdok jau neturi Brašerio dublono. Labai retos auksinės monetos. Tikrai labai retos. Užtektinai retos, kad Marlou susidurtų su keliomis žmogžudystėmis.
Raimondo Čandlerio, amerikiečių kietojo detektyvo meistro, romane „Aukštas langas“ privačiam sekliui Filipui Marlou tenka tirti painią antikvarinės monetos – Brašerio dublono – dingimo istoriją. Čia įpainioti visi: senoji ponia Merdok, jos netikėlis sūnelis, marti – naktinio klubo dainininkė, kuklioji pilkoji pelytė – sekretorė Merlė ir daugelis kitų ne itin švarios reputacijos piliečių...
Gera knyga. Iš visų mano skaitytų R. Čandlerio knygų man labiausiai patiko ši ir „Sudie, mano gražute“. Tikra amerikietiška antikvarinė relikvija. Klasikų klasika. Yra tik vienas bet... užjaučiu tuos, kurie skaitė naujai išleistą knygą. Jūs nepatyrėt tikro „kieto“ detektyvo. Senas ir naujas vertimai skiriasi kaip diena ir naktis. Kaip vasara ir žiema. Kaip erelis nuo papūgos. Na Jūs supratot. Nors abi knygas vertė tas pats žmogus, bet naujas vertimas, matyt, stipriai atredaguotas. Išmestos visos „kietos“ frazės ir slengas. Juk Čandlerio romanų esmė ir yra ta, kad jis rašė slengu. Kad geriau suprastumėt, apie ką kalbu, pateikiu kelis pavyzdžius: senam leidime „autas“, naujam – „automibilis“; „okei“ – „na, ką gi“; „dainavo su bendu“ – „dainininkė“; „fūzė po pažastim“ – „armota po pažastim „ (kas ta armota išvis yra?!); „padaryti su tavim biznį“ – „su tavim bendradarbiauti“; „kambarys du-nol-keturi“ – „204“; „gal drinko?“ – „gal ko išgersit?“; „...esi toks bičelis, kuriam visko atsitinka“ – „esi toks, kuriam visko atsitinka“ ir t. t. WTF? Ir čia tik keli pavyzdžiai iš galybės. Visiškas absurdas. Džiaugiuosi, kad visas šio rašytojo knygas aš skaičiau senu vertimu. Lyginant su nauju, jis taip pat nėra toks laužytas ir sunkiai skaitomas. Puiki knyga, tik jei norit pajusti tikrą šio kūrinio vertę, geriau pasiieškokit seno, aptriušusio ir apipelijusio vertimo. Amen.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą