R. Čandleris – geriausių kietojo detektyvo („hard-boiled detective“) romanų ir apysakų autorius. Jo kūriniuose nusikaltimus tiria ryžtingi, šaltakraujai privatūs sekliai. Visada susikaupę, pastabūs, rizikuojantys net savo gyvybe, jie ieško tiesos. Skaitytojo dėmesį užvaldo tikroviški, gyva kalba aprašomi įvykiai.
Kūrinyje „Baimės kvapas“ rasime tris autoriaus apsakymus, kurio pagrindinis herojus, seklys, Filipas Marlou: „Raudonas vėjas“, „Žmogus, kuris gali parodyti pirštu“, „Nemalonumai – mano biznis“.
Kaip sakoma aprašyme, ši, kaip ir kitos Čandlerio knygos, yra „kietas detektyvas“. Tai man buvo nauja patirtis, mat iki šiol nieko panašaus nebuvau skaitęs. Čia detektyvai ir kiti veikiantys personažai įgauna tikrąjį „kietuolių“ įvaizdį. Kūrinys man priminė „Holivudiškus“ (gerąja prasme) serialus ar filmus apie detektyvus, kaip antai „Nuodėmių miestas“, tik be fantastikos elementų, kur viskas pasakojama žemu veikėjo balso tonu. Miestas čia vaizduojamas purvinas, persmelktas pilkų atspalvių. Pats personažas, blogiukai ir aukšti pareigūnai čia vaizduojami nesiskutę, dvelkiantys alkoholiu, su skrybėle ant galvos, cigarete burnoje ir pilku nutrintu kostiumu. Jie mėgsta keiktis ir spjaudyti kur papuola. Pagrindinis personažas čia veikia ne vien dėl sportinio intereso išaiškinti nusikaltimą, bet ir dėl galimybės uždirbti kelis grašius, ar tiesiog prailginti savo egzistenciją prisilakant viskio. Dialogai čia šmaikštūs, gerai apgalvoti, pilni ironijos. Buvo visai įdomu atrasti kažką kitokio, nors pirmi du apsakymai man pasirodė šiaip sau. Ateityje, manau, reikės pasiimti perskaityti kokį ilgesnį R. Čandlerio detektyvinį romaną, mat apsakymai visada būna prastesni.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą