Pliaupiant lietui ir tvyrant rūkui upių uosto arklidėje netoli šliuzo nr. 14. randamas madingais drabužiais vilkinčios moters lavonas. Kas ji ir kaip tokioje vietoje atsidūrė? Tai, rodos, neįmenama paslaptis, bet atplaukia sero Volterio Lempsono jachta ir paaiškėja, kad velionė – ponia Meri Lempson. Įtarimai išsyk krinta ant abejingo jos vyro. Kol narpliojama ši byla, kanale randamas sero Lempsono kompaniono lavonas... Prieš komisaro Megrė akis atsiveria aistrų kupinas uosto gyvenimas, ir jis netrunka savęs paklausti, ar Meri Lempson – tikrai Meri Lempson?
Iš tikrųjų nelabai ką turiu pasakyti apie šią knygą. Ne pati įdomiausia Megrė istorija, o ir labai trumpa. Pasakojama kaip vienoje prieplaukoje randamas moters lavonas. Vėliau paaiškėja, kad tai ponia Meri Lempson, kapitono sero Volterio Lempsono žmona. Po kelių dienų randamas ir moters meilužio lavonas. Kas tai? Vyro pavydas? Aklas įsiūtis? Tai bando išsiaiškinti Megrė. Kaip visada, byla išsprendžiama tik knygos pabaigoje. Iš ties nelabai užkabinanti istorija. Daug neaiškių dialogų ir dar daugiau neaiškesnių įvykių. Knygos pabaiga kiek prikėlė kartelę, bet bendras įspūdis vis vien prastas. Iš tikrųjų labai keistas leidėjų pasirinkimas. Ne Megrė mėgėjui net nesiūlyčiau skaityti. Bet labiau likau nepatenkintas knygos kokybe. Sumokate apie 30 litų, o gaunate knygą, kur vos perbraukę pirštais per tekstą pamatote, kad visas rašalas plaukia nusivalydamas. Labai prasta spausdinimo kokybė. Galima pasidžiaugti, kad bent popierius geras ir viršelis gražus.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą