Buvo karšta slogaus rugpjūčio mėnesio diena. Policijos ekskomisaras Megre jau išėjęs į pensiją, leidžia savo ramias, nuobodžias dienas Mene prie Luaro, nuosavame namelyje. Dabar jis buvo įsitaisęs patogiame supamajame krėsle ir vienintelis jo galvos skausmas – baklažanus apspitę Kolorado vabalai.
Staiga jis išgirsta plaktuko bildesį į vartelius, bildesį, kuris išjudina jį iš nusistovėjusios rutinos ir prikelia užgesusią kibirkštėlę akyse. Tą dieną jį aplankė sena dama, patraukusi iš šiltos atokaitos ir gražinusi į senas vėžes ir į Orfevrų krantinę...
Nors Ž. Simenono kūryba nėra kažkuo labai išskirtinė, tačiau perskaičius vieną knygą, po kurio laiko norisi į rankas paimti ir kitą Megrė istoriją. Taip atsitiko ir šį kartą. Kūrinys paprastas, nieko per daug įmantraus ar įdomaus. Kiekvieną kartą perskaitęs klausiu savęs, kodėl po galais aš ją paėmiau? Atsakymo nerandu, tačiau, manau, kad tai dar ne paskutinė mano skaityta Megrė istorija. Kol kas verčiausia dėmesio man pasirodė tik „Pirmoji Megrė užduotis“. Kitos knygos gan nuobodžios, be to, noriu dar kartą pakartoti, jog gaila, kad dauguma Megrė istorijų sukasi apie įvykdytą žmogžudystę ir tyrimą. Tuo Šerlokas Holmsas lenkia, mat Konan Doilio kūryba įvairesnė ir labiau paslaptingesnė.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą