„Vilkų švelnumas“ (Stef Penney, 2008 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.
1867-ieji Kanada
Vis labiau stiprėjant žiemos šalčiams, iš atokaus Kanados miestelio Dav Riverio, miškais, šiaurės link, ponia Ros leidžiasi į didžiąją savo gyvenimo kelionę ieškoti septyniolikmečio sūnaus, kuris dingo tą pačią naktį, kai buvo nužudytas kaimynystėje gyvenęs vienišas medžiotojas. Smurtas ramiame pasienio miestelyje atveria senas žaizdas ir įžiebia neramumus – vieni nori atskleisti nusikaltimą, o kiti – juo pasinaudoti.
1867-ieji Kanada
Vis labiau stiprėjant žiemos šalčiams, iš atokaus Kanados miestelio Dav Riverio, miškais, šiaurės link, ponia Ros leidžiasi į didžiąją savo gyvenimo kelionę ieškoti septyniolikmečio sūnaus, kuris dingo tą pačią naktį, kai buvo nužudytas kaimynystėje gyvenęs vienišas medžiotojas. Smurtas ramiame pasienio miestelyje atveria senas žaizdas ir įžiebia neramumus – vieni nori atskleisti nusikaltimą, o kiti – juo pasinaudoti.
Taigi naujausias mano skaitytas kūrinys – „Vilkų švelnumas“, kurį aš paėmiau žiemos proga. Na ką aš galiu pasakyti. Visų pirma, knyga per daug jau stora, kad būtų paprastas senas detektyvas, kurių dauguma neperlipa 200 puslapių, o siekia vos 150. Sakyčiau tai savotiškas romano, per brūkšnelį detektyvo mišinys. Žiūrisi gražiai, bet kaip ir dauguma šiuolaikinių knygų, visiškai nepatogi skaityti. Knygoje pateiktas įvertinimas, neva žmogus įsimylėjo ją perskaitęs 50 psl. Man taip nebuvo. Pirmi 100 psl. buvo kiek vangoki, daugiau įvadas į pačią istoriją. Tačiau perskaičius kiek daugiau nei ketvirtadalį knygos, istorija užkabina ir net patraukia. Aišku skaitydamas vis pagalvoji „dar liko 300 puslapių, 250... kuo dar jie gali nustebinti?“. Tarsi klaustum savęs „ar tikrai verta skaityti 400 puslapių vienos knygos?“. Atsakymas – nemeluosiu ir nesakysiu, kad tikrai verta. Knyga lyg ir išsiskiria savo istorija, rašymo stiliumi (rašoma tai pirmu, tai trečiu asmeniu; susilieja praeitis su dabartimi), tačiau skaitant greit nusibosta, veiksmas čia rutuliojasi nesveikai lėtai. Nejučia pradedi skaityti sparčiau, kad tik viską greičiau pabaigtum. O dar tas iškreiptas šiuolaikinių rašytojų pasaulis, kalbu apie įpintą homoseksualizmą! Ko jau ko, bet šito nesitikėjau rasti. Knygos pabaiga įdomi, tačiau liūdna. Man asmeniškai seni klasikiniai kūriniai, kalbu ne tik apie detektyvus, žymiai labiau patinka, nei šiuolaikinių rašytojų „šedevrai“. Verta skaityti jei norite kažko kitokio, šiuolaikiško ir lėto, ne – jei norisi veiksmo ir nuotykių.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą