Penktadienis, lapkričio septintoji. Konkarno gatvės tuščios, kaip iššluotos. Už pylimu dunkso senamiestis: šviečiantis jo bokšto laikrodis rodo be penkių vienuolika. Potvynio pats smarkumas; pietvakarių viesulo purtomi, uoste vienas į kitą daužosi barkai. Vėjas, įsisukęs į gatves, gena pažeme popiergalius. Egijono krantinėje – jokio žiburėlio. Langinės uždarytos. Visi miega. Tiktai „Admirolo“ viešbutyje – jis stovi aikštės ir krantinės kampe – šviečia trys langai.
Pasaulinę šlovę pelnęs komisaras Megrė tiria painią bylą Konkarno mieste, Bretanėje. Jo dėmesį atkreipia „Admirolo“ viešbučio kavinėje dirbanti jauna padavėja ir geltonas šuo, paprastai pasirodąs ten, kur padaromas nusikaltimas.
Kažkaip labai labai keistai, negrabiai ir lėtai skaitėsi. Nepamenu kaip buvo ankstesnėse knygose, bet čia rašymo stilius labai krenta į akis. Negaliu paaiškinti kuo, nes reikia būtinai perskaityti. Gal nuo laiko, kuriuo veiksmas pateikiamas (viskas esamuoju laiku), gal pats stilius kažkoks scenaristinis ir trūkčiojantis, lyg neužbaigta mintis, o gal tiesiog aš atpratau nuo Simenono kūrybos, nes seniai beskaičiau. Nuo kitų rašytojo knygų skiriasi tuo, kad čia slypi paslaptis, slepianti kaži kokią nesuprantamą nusikaltimų seriją. Dažniausiai nusikaltėlis yra žinomas ir tiesiog ieškoma jo kaltės įrodymo, arba pats nusikaltimas yra lengvai paaiškinamas. Viena geriausių rašytojo knygų, bent taip rašoma internete. Aš taip nepasakyčiau, esu skaitęs ir įdomesnių. Šiaip Megrė man patinka tuo, kad jis paprastas žmogelis, turi žmoną, pietauti keliauja namo ir neturi jokių keistų polinkių, nebent gadinti kepenis alkoholiu. Istorijos būna realistiškos ir ganėtinai paprastos.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą