„Megre ir žmogus ant suolo“ (Žoržas Simenonas, 1970 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.
Megre lengvai įsiminė datą dėl to, kad spalio devynioliktoji – jo svainės gimimo diena. Taip pat negalėjo jam neįstrigti galvon, jog buvo pirmadienis: mat, Orfevrų krantinėj laikomasi nuomonės, kad pirmadienį žmogžudysčių beveik nepasitaiko. Ir pagaliau tądien, kai ėmėsi tirti dalyką, padvelkė žiema.
Tą dien Sen-Marteno bulvare aptiktas peiliu nudurtas tipas. Įprastas žmogelis, jei ne geltoni batai ir ryškus kaklaryšis. Dar jis mėgo dienomis sėdėti ant suolo...
Megre lengvai įsiminė datą dėl to, kad spalio devynioliktoji – jo svainės gimimo diena. Taip pat negalėjo jam neįstrigti galvon, jog buvo pirmadienis: mat, Orfevrų krantinėj laikomasi nuomonės, kad pirmadienį žmogžudysčių beveik nepasitaiko. Ir pagaliau tądien, kai ėmėsi tirti dalyką, padvelkė žiema.
Tą dien Sen-Marteno bulvare aptiktas peiliu nudurtas tipas. Įprastas žmogelis, jei ne geltoni batai ir ryškus kaklaryšis. Dar jis mėgo dienomis sėdėti ant suolo...
Nėra klasikinis Simenono kūrinys, bent jau tuo, kad nusikaltėlis nėra žinomas iki pat knygos pabaigos. Paprastai žinoma kas jis toks ir tik ieškoma įrodymų jį apkaltinti įvykdžius nusikaltimą, paprastai žmogžudystę. Na atvirai pasakius man net labiau patiko kad intriga išlaikyta iki galo. Tiesa šiuo atveju knygos pabaiga per daug jau staigi. Atrodo lyg autorius būtų kažkur skubėjęs, ar tiesiog nebesugalvojo ką toliau ir be parašyti. Man patiko aukos personažas, kaip Megre bandė susidaryti žuvusiojo portretą. Kaip anas neteko darbo, kaip ieškojo, susidėjo su prastos reputacijos tipu ir pan. Apie jo dvigubą gyvenimą, šantažą, vagystę ir galiausiai mirtį. Gan tikroviškas, tikėtinas personažas. Tuo mane ir žavi Simenono kūriniai, savo tikroviškumu. Istorijos atrodo lyg paimtos ir vietinių laikraščių kronikų. Tyrimas irgi tikroviškas. Jokio fantastinio dedukcinio metodo, paprasčiausiai faktų rinkimas ir tinkamas jų interpretavimas. Vienintelis dalykas kuris mane kiek nuvilia Simenono knygose, jau ne kartą minėjau, kad visos istorijos sukasi apie žmogžudystę. Norisi kažko įvairesnio, nekasdieniško. Kokios vagystės, pagrobimo ar pasikėsinimo. Taip pat norėtųsi daugiau Megre asmeninio gyvenimo detalių. Tiesa šioje knygoje sužinojau kažką naujo. Pasirodo Megre turėjo dukrytę, kuri tik gimusi mirė. Čia buvo kažkas naujo. Daugiau tokių detalių. Jau įveikiau visas autoriaus knygas lietuvių kalba, tiesa gal kur ir likęs koks neskaitytas trumpas apsakymas. Manau anksčiau ar vėliau jei toks yra paklius į rankas ir bus puiki proga vėl sugrįžti prie šio rašytojo kūrybos. Ji tikrai išskirtinė.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą