Žymia dalimi, tai autobiografinis kūrinys. Autorė juristė, ir bylos, paliečiančios giliai įsišaknijusius rasinius prietarus jos šalyje, kasdieninė jos duona. Teisininkės žvilgsniu atrinkti gyvenimo faktai čia pateikiami per naivią aštuonerių metų mergaitės psichologiją, kurios požiūris į supančią tikrovę yra skaidrus kaip krištolas, nesudrumstas veidmainystės ir melo. Knyga susilaukė didelio dėmesio Amerikoje.
Romanas pilnas šviesaus liūdesio ir tylaus džiaugsmo, kuriuos žmogui atneša sąžiningumas ir tolerancija, o atima žiaurumas ir prietarai. Nors vaizduojami įvykiai yra tarsi toli nuo mūsų, autorės išpažįstamos vertybės aktualios visiems žmonėms, kad ir kokiame pasaulio kampelyje jie gyventų.
Nežudykit strazdo giesmininko, išspausdintas 1960 m., jau po metų gavo prestižinę Pulicerio premiją ir paplito po daugelį pasaulio šalių.
Pasakysiu, kad iš pradžių kūrinys man pasirodė šiaip sau. Aš į jį žiūrėjau kaip į detektyvinį romaną, mat jis įtrauktas tarp šimto geriausių kriminalinių romanų, ir tai buvo klaida. Bet kai aš pradėjau į knygą žiūrėti kaip į tam tikrą grožinės literatūros meno kūrinį, į kurį reikia žiūrėti atitinkamu kampu, mano nuomonė visai pasikeitė. Knygos pradžia skaitytoją nukelia į XX a. pradžios miestelį Alabamoje. Knyga pateikiama iš aštuonmetės mergaitės Džinos Luizos Finč (pravarde „Paukštelis“), perspektyvos. Ji, jos kiek vyresnis brolis Džemis ir draugas Dilas džiaugiasi karštomis vasaros dienomis ir bando išsiaiškinti šiurpą keliančio kaimynų namo paslaptį, kur gyvena Baubas Redlis. Mergaitė nuoširdžiai pasakoja apie draugų žygius, pirmąsias dienas mokykloje, sutiktus žmones ir savo tėtį advokatą Atikus. Vėliau veiksmas mus nukelia į žiemą, sniego senių lipdymą, Kalėdas. Knygoje pasakojama, kaip sudega kaimynės namas, miesteliu laksto pasiutęs šuo, prie mergaitės ir jos brolio ima kabinėtis sena kaimynė ar vaikų apsilankymą juodaodžių bažnyčioje. Knyga gali iš pradžių pasirodyti vaikiška. Tačiau ji nėra tokia. Visi mergaitės ir jos brolio nuotykiai tai tik įžangą į pagrindinę, skausmingą knygos temą – rasinę nelygybę. Vienas miestelio gyventojas, juodaodis vaikinas apkaltinamas baltosios išžaginimu ir sumušimu. Knygoje pasakojama, kaip vaikų tėtis Atikus Finčas pasiryžta apgintį nekaltą vaikiną, kurio pagrindinė kaltė yra tame, kad jis yra juodas. Tėtis kuris savo vaikams skiepija pagarbos žmogui neatsižvelgiant į rasę, sąžiningumo bei tolerancijos vertybes. Iš tiesų knyga tokia nei vaikiška, nei suaugusi. Ji gali pasirodyti per sudėtinga vaikui ir per vaikiška suaugusiam. Prieš trumpai apžvelgdamas knygą pasidomėjau ką kiti galvoja apie knygą ir man labai patiko viena skaitytojos išreikšta mintis: „Atrodo labai paprasta ir lengvai skaitoma knyga, bet joje galima rasti labai daug, tik reikia stebėti ir išlikti akylam, neleisti sau skaityti kaip pasakaitės prieš miegą, nors knyga tokia gali pasirodyti“. Labai sutinku su šią nuomonę. Pats skaičiau prieš miegą ir buvo pakankamai sunku skaityti, nes reikėjo visą laiką išlikti budriau. Žiūrėk tik truputį užsigalvojai ir jau nebepagauni minties ar praleidai kažką svarbaus. Knygos personažai pasirodė labai tikroviški, realūs. Gal ta Džina man pasirodė šiek tiek ne pagal amžių subrendusi. Labai jau protinga pavaizduota. Tačiau negaliu nesižavėti jos vaikišku atvirumu – ji dėsto viską taip, kaip yra iš tikrųjų. Knyga kupina nuoširdumo, paprastumo, gerų emocijų. Istorija teisinga, naivi, bet tikėtina. Tiesa asmeniškai man istorija nutrūko po teismo nuosprendžio paskelbimo. Visa kas parašyta toliau, jau ne be taip įdomu. Graži, prasminga knyga, kurioje ne tik vaikai mokosi iš suaugusiųjų, bet ir suaugę kai ką sužino iš vaikų. Manau kiekvienas turėtume išmokti kartais į savo gyvenimą ar įvykius pažvelgti vaiko akimis. Kartais problemos pasirodo mažesnė nei yra, lengviau išsprendžiamos, o gyvenimas paprastesnis. Tarp kitko, palyginimas apie strazdą giesmininką buvo labai taiklus. Dar reikėtų pridurti, kad nelygybės tema labai aktuali ir Lietuvoje. Nekalbu vien apie rasinius skirtumus, užtenka būti tik šiek tiek kitokiam ir į tave jau žiūri kreivai. Baisu vienu žodžiu.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą