Spenserio Ešbio diena buvo kaip įprasta. Jis papietavo. Valgomajame buvo šilta. Žmonos skruostai rausvi. Vėliau ji išėjo lošti bridžą, o jis į savo dirbtuvę. Ištekinęs lempai koją nuėjo gulti... bet vėliau atsitiko kažkas neįprasto. Kažkas nederančio. Mirtis atėjo į šiuos namus. Spenseris negalėjo tuo patikėti. Bela Sherman buvo rasta negyva savo kambaryje. Namo durys buvo užrakintos. Apylinkės tykios. Visas policijos dėmesys krinta ant paties Spenserio. Jis gerai atmena ką daręs. Gerai atmena kad nenužudė Belos. Nejaugi kažkas pažįstamas įsmuko į namus, nugirdė merginą, o tada pasmaugė? Visa tai dar reikia išsiaiškinti. Bet ar tiesa bus rasta?
Ž. Simenono knygos laikomos psichologiniais detektyvais. Tačiau aš jas skaitydamas daugiau dėmesio kreipdavau į žodį detektyvas. Tik ne šį kartą. Šį karta aš norėjau pasakyti, tai tikrai psichologinis detektyvas. Čia daug dėmesio skiriama žmogaus apmąstymams, jo minčių eigai. Įvykdytas nusikaltimas. Visi įtaria namo šeimininką. Tad knygoje viskas pateikiama šiojo akimis. Kokios mintys sukasi galvoje, kai visi galvoja, kad tai tu esi žudikas? Tie visi žvilgsniai, pasibjaurėjimas. Dar juk nieko neįrodyta, o jis jau nustojo būti vienu iš jų. Atstumtuoju, mes pavadintume jį. Ta slegianti atmosfera, žvilgsniai, šnabždesys. Ar žmogus gali tą pakelti? Šiame kūrinyje nėra komisaro Megrė. Aš jau esu skaitęs vieną šio rašytojo knygą, kurioje taip pat nebuvo šio veikėjo ir knyga buvo visai nieko. Čia aš kiek nusivyliau, nes kažkaip jo trūko. Išties įdomus leidėjų pasirinkimas. Įdomu kodėl jie pasirinko būtent šį kūrinį? Romanas visai nieko, nors asmeniškai aš jo pabaigos taip ir nesupratau. Gal čia norėta pasakyti, kad kai visi tave laiko žudiku, tai anksčiau ar vėliau tu tokiu ir tampi? Knygą sudaro ir kitas romanas „Megrė ir vienišas žmogus“. Apie jį vėliau. Dar reikia perskaityti, bet pirmiau aš imu kitą knygą. Šis kūrinys dar gali palaukti...
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą