Antrojoje Leifo Perssono detektyvų trilogijos knygoje Evertas Bekstriomas, nuostabiai atstumiantis ir juokingas veikėjas, dėl patentuotos tingumo, sėkmės ir neįtikimos laiko nuojautos kombinacijos pagaliau sulaukia savo penkiolikos minučių šlovės. Griežtų gydytojo nurodymų rūpintis savo sveikata besilaikantį Bekstriomą sudomina iš pažiūros eilinė alkoholiko žmogžudystė. Nuojauta neapgauna: po kelių dienų jo komanda su pirmąja susieja dar vieną žmogžudystę, atsiranda sąsajų su inkasatorių furgonėlio apiplėšimu ir dviejų apsaugininkų apšaudymu. Tautai reikia didvyrio, ir naujai paskirta Vakarų Švedijos policijos viršininkė Ana Holt ieško ko nors, kas už ją nugalėtų drakoną. Kas šiai užduočiai tiktų labiau nei savimi patenkintas, tuščiagarbis, morale negarsėjantis, havajietiškais marškiniais vilkintis ir pagaliau vėl ginkluotas Evertas Bekstriomas?
Labai sunku apibrėžti, kas yra geras detektyvas. Vieni nori nekasdieniško siužeto, kuris intriguotų. Kiti – daug veiksmo, kad neturėtų kada atsipūsti. Dar kiti nori didelės mįslės, kad galėtų palaužyti galvą ties jos atsakymu. Kažkas nori įtampos ir to jausmo, kai širdis pradeda plakti greičiau. Na o kažkas tenkinasi įdomiais dialogais ir spalvingais veikėjais. Būtų nuostabu, jei visi šie dalykai būtų vienoje knygoje, tačiau taip būna retai. Knyga „Tas, kuris nugalės drakoną“ tenkina vos kelis mano išvardintus kriterijus.
Paimkim ir panagrinėkim detaliau... Nekasdienis siužetas? – tikrai ne. Ši kartą auka buvo, galima sakyti, klasikinės Švediškos žmogžudystės auka. Šiuolaikine terminija kalbant „vienišas, visuomenės užnugaryje esantis vidutinio amžiaus vyriškis, turinti rimtą priklausomybę nuo alkoholio“ arba kaip pasakytų pats Evertas Bekstriomas – eilinis bomžas. O nusikaltimas – tipiškos alkoholikų skerdynės. Kitaip sakant, tyrimas visiškai neišskirtinis ir mažai kam jis rūpėjo. Na o auką surado dviratininkas atvežęs laikraščių daugiabučio namo gyventojams. Byla taip ir liktų tikra nuobodybe, jei vėliau nepaaiškėtų, kad šis vietinis valkata buvo ne toks jau ir skurdžius. Jo banko seife randami beveik trys milijonai ir tas kiek pagyvino tyrimą. Nepamirškime ir inkasatorių furgonėlio apiplėšimo...
Daug veiksmo? – nelabai. Knyga rutuliojasi labai lėtai. Nuo tos vietos kai aptinkamas negyvas valkata, o vėliau paaiškėja, kad jo banko seife milijonai, teko perskaityti ne tiek ir mažai, o apie 200 puslapių, na o tai sudaro beveik pusę knygos. Didesnę knygos dalį teko nuobodžiauti, vis norėjosi peršokti kelis puslapius ir pasiieškoti įdomesnės vietos.
Didelė mįslė? Na paslapties čia lyg ir netrūksta: nužudytas žmogus, milijonai seife, inkasatorių furgonėlio apiplėšimas, lavonas vėžimėly... Jei būtų nors kažkiek daugiau veiksmo, o istorija mažiau kasdieniška, galima būtų tenkintis. Na o dabar tyrimas ganėtinai nuobodus, tad mįslę įminti nelabai ir rūpėjo. Taip pat viską sugadino knygos eigoje eilinė žmogžudystė išaugusi į kažkokį mafijozų susidorojimą. Labai nemėgstu kai nusikaltimas tampa per daug globalus ir susijęs su organizuotu nusikalstamumu.
Įtampa? Sakykit ką norit, bet ko jau ko, o įtampos čia nėra. Jokio sėlinimo, jokio bėgimo, jokio gaudymo, tik lėtas policijos tyrimas, toks, koks, turbūt, ir būna realybėje, bet kokio visai nesinori sutikti knygoje. Man labiau patinka, kai rašytojas nebijo persistengti ir sukuria kažką išskirtinio. Pavyzdžiui, Jean-Christophe Grange knygose galima rasti tiek visko, kad net galva ima suktis. O be ne didžiausias minusas detektyvų rašytojui – rašyti per daug tikroviškai ir kasdieniškai. Aišku čia tik mano nuomonė.
Dialogai. Viena silpnesnių Leif G. W. Persson rašymo ypatybių, tai dialogai. Dauguma knygos dialogų atpasakoja pokalbius su kitais žmonėmis. Čia daug tokių dialogų, kaip „Kai aš jį kalbinau jis man sakė, ji man sakė...“. Ne kad būtų aprašytas gyvas pokalbis, kaip tyrėjas nuvyksta į kažko namus ir apklausia įtariamąjį ar liudininką. Lygiai tas pats ir su inkasatorių furgonėlio apiplėšimu. Kodėl neaprašius paties įvykio kaip ten viskas vyko realiu laiku, o ne tai pateikti iš kitų pokalbių ar ataskaitų. Labai daug dialogų paversta sausu tekstu, o jei kas kiek intrigavo, tai tik pagrindinio herojaus minčių eiga. Na o čia mes prieiname prie kito kriterijaus – veikėjų.
Veikėjai. Neskaitant pagrindinio veikėjo, dauguma herojų yra pilkos, nespalvotos, niekam neįdomios asmenybės. Pagrindinis herojus irgi ne aukso vertas. Everto Bekstriomo akimis vos ne visos moterys yra lezbės, vos ne visi vyrai yra pyderai, o dar tie juočkiai. Visi kas valgo žuvį – pyderai, visi kas geria vyną – pyderai, visi kas klauso džiazo – pyderai ir pan. Jo darbovietė – beprotnamis, o čia dirbantys žmonės – psichiniai ligoniai. Vienas rusas, viena daili juodukė, viena arši lezbė, atsilikęs liaudės šokėjas ir senas kelmas – kitaip sakant, pilnas durnynas. Pats herojus labai bjaurus, daug geria, riebiai valgo ir visus keikia mintyse bei siunčia kuo toliau. Nepamirškime ir jo „aukščiausios rūšies saliamio“. Šioje knygoje Bekstriomas bando laikytis sveiko gyvenimo būdo, nors visos mintys tik ir sukasi apie taurelę ir bokalą alaus. Galiausiai aplankytas šventosios dvasios jis viską metą, nes taip jam liepė asmuo sapne. Taigi lyg ir bandyta kažko įpinti herojaus kasdienybėje ir ją padaryti spalvingesnę, bet galiausiai šios idėjos greitai atsisakoma. Labiausiai prajuokino scena, kai Bekstriomas bando susigrąžinti tarnybinį ginklą ir praeiti šaudymo testą.
Pabaiga pasirodė netikėta, bet kol iki jos prisikapsčiau, jau buvau spėjęs nusivilt knyga.
Taigi kokias išvadas aš ir Jūs, mieli skaitytojai, galite susidaryti. Neskaitant bjauraus ir literatūriškai išskirtinio pagrindinio veikėjo, knyga yra gana pilka ir neišsiskirianti. Perskaičiau jau pakankamai nemažai šio žanro knygų, kad galėčiau patarti pasitaupyti pinigėlius ir geriau pasiieškoti kažko įdomesnio. Gal geriau atsukite akis į Jo Nesbo ar Jussi Adler-Olsen. Prašau „Obuolio“ leidyklos, neleiskite trečiosios knygos. Geriau išverskite daugiau Jussi Adler-Olsen knygų, kurios šimtą kartų geresnės. Norėčiau ir daugiau Johan Theorin knygų. Labai būtų įdomu išgirsti nuomonę, kam patinka Leig. G. W. Persson knygos, kuo būtent jos patinka. Nepatingėkite pasidalinti savo nuomone, nes ji svarbi man ir visiems puslapio lankytojams.
P. S. atleiskit už tokią ilgą apžvalgą.
