Aleksandras Diuma tėvas

Aleksandras Diuma tėvas (Alexandre Dumas pere, 1802-07-24 – 1870-12-05). Sunku keliais žodžiais apibūdinti šią iškilią asmenybę: dramaturgas, nenuilstantis pasakotojas ir humoristas, lygiai taip pat nenuilstantis keliautojas, pavydėtino aktyvumo žmogus, literatūrinį darbą pavertęs verslu, tačiau sukūręs tokius kūrinius ir tokius personažus, kurie imponuoja dabarties skaitytojui beveik taip pat, kaip ir prieš pusantro šimto metų. Šis geraširdis žmogus gana dažnai, pamatuotai ar nepamatuotai, buvo vienodai ir giriamas, ir peikiamas. Štai vieno jo amžininko nuomonė, nors pasakyta beveik piktai, tačiau labai įdomiai vertinanti rašytoją; kritikas, turėdamas galvoje jo gyslomis tekantį afrikietišką kraują, ieško paradoksalių prieštaringumų rašytojo kūryboje, o ypač elgesyje. Taigi Ipolitas Romanas (Hippolyte Romand) 1834 m. sausį „Revue de deux mondes“ („Dviejų pasaulių žurnale“) rašė: „Ponas Diuma (...) yra viena šios epochos keisčiausių apraiškų. Aistringas temperamentu, klastingas savo prigimties potraukiu, drąsus dėl tuštybės, geros širdies, silpnas sveika nuovoka, (...) jis yra prietaringas, kada mąsto, religingas, kada rašo, ir skeptiškas, kada kalba; pagal kilmę negras, pagal gimimą prancūzas, jis yra lengvabūdiškas savo nesuvaldomose aistrose, jo kraujas – tai lava, o mintis – kibirkštis; pati nelogiškiausia būtybė kokia begali būti ir patsai nemuzikaliausias [žmogus], kokį aš pažįstu; jis melagis kaip poetas, godus kaip menininkas, dosnus, nes yra poetas ir menininkas kartu; per daug atlaidus draugystėje, per daug despotiškas meilėje, lengvabūdiškas kaip moteris, užsispyręs kaip vyras; (...) atviras iki nekuklumo, paslaugus iki neprotingo elgesio, užmaršus iki lengvabūdiško nerūpestingumo; bastūnas siela ir kūnu; kosmopolitas savo polinkiais, patriotas pagal įsitikinimus; apstus iliuzijomis ir įgeidžiais, skurdus išmintimi ir patirtimi; linksmas savo dvasia ir nepalankiai, tarp kitko sąmojingai, kalbantis apie kitus, (...) vienodai mielas savo trūkumais, taip pat ir privalumais, labiau žavus savo ydomis nei savo dorybėmis: štai ponas Diuma yra toks, kokį jį mėgsta, štai toks jis yra – bent man taip atrodo – šiuo metu“ (Ch.Biet, J.-P.Brighelli, J.-L.Rispail, Alexandre Dumas ou les aventures d’un romancier, Paris, Gallimard, 1986, p. 74).

Grįžtant prie pradžių pradžios, reikia prisiminti, kad jo senelis – baltaodis plantatorius iš buvusios prancūzų kolonijos Santo Domingo (dabar Haitis), kuris titulavo save markizu de Lapajetri (de la Pailleterie). Jo senelė – juodaodė vergė Mari-Kasetė Diuma (Marie-Cassette Dumas). Jiems gimė nesantuokinis sūnus Aleksandras, kuris su tėvu (motinai mirus) grįžta Prancūzijon. Revoliucijos metais šis labai stiprus mulatas padaro stulbinančią karjerą: vienu metu jis buvo generolas, įgaliojimais prilyginamas kitam generolui – Napoleonui Bonapartui. Rungtyniavimas juos padarys nuožmiais priešais. Būtent Revoliucijos metu markizo sūnus paima savo motinos – juodosios vergės – pavardę. Vadinasi, garsusis prancūzų rašytojas A. Diuma išgarsėjo savo juodaodės senelės pavarde. (Nors brandos metais jis bandys susigrąžinti senelio titulą, vis dėlto jis visiems liko ir lieka tik Diuma, o ne de Lapajetri).

Būsimasis rašytojas nuo pat vaikystės buvo lydimas keistų ir linksmų nutikimų. Vėliau jis pats tas istorijas kurdavo arba pagražindavo. Štai vieną gražų gegužės sekmadienį generolo žmona ponia Diuma su drauge išėjo pasivaikščioti po Viler-Kotrė miestelį.

„Po dvidešimties metų. 2 dalis“ ~ Alexandre Dumas

„Po dvidešimties metų. 2 dalis“ (Alexandre Dumas, 2009 m.). Knygos įvertinimas: ⭐2/5.

Kadaise keturi muškietininkai išgelbėjo Prancūzijos karalienės Onos Austrės garbę. Dabar, po dvidešimties metų, Atas ir Aramis vyksta į Angliją vaduoti karaliaus Karolio I. Jiems įkandin atplaukia ir d’Artanjanas su Portu. Deja, iškilusi praeities šmėkla sužlugdo keturių draugų pastangas. O grįžusių į Prancūziją jų laukia kardinolo Mazarinio ir karalienės nemalonė. Ar pavyks keturiems narsuoliams išsisukti iš keblios padėties ir gauti norimą atlygį, sužinosite perskaitę šią knygą.

Na apžvalga čia nereikalinga, nes čia kaip ir pratesimas pirmos dalies. Jei ką paskaitykit ką aš rašiau anksčiau. Pasakysiu tik tiek, kad ši dalis man pasirodė nuobodesnė už pirmąją, o ir šiaip dabar ilgam atsisotinau muškietininkų. Kiek per daug dialogų. Veiksmo lyg ir užtektinai, tik jis rutuliojasi gan lėtokai. Atrodė, kad knyga niekada nesibaigs, visai kaip mūsų žiema. Nors iš kitos pusės, žinant kada parašytas kūrinys, tai yra išties neblogas. Diuma tikrai mokėjo rašyti. Kol kas darau pertrauką nuo muškietininkų, o kitąmet dar bandysiu įveikti „Vikontas de Braželonas“.

„Po dvidešimties metų. 1 dalis“ ~ Alexandre Dumas

„Po dvidešimties metų. 1 dalis“ (Alexandre Dumas, 2009 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Kadaise buvę neišskiriami keturi draugai, atlikę daugybę nutrūktgalviškų žygių ir vadovavęsi šūkiu „Visi už vieną – vienas už visus!“ nesimatė dvidešimt metų. D’Artanjanas visą tą laiką krimto sausoką muškietininkų leitenanto duoną, Aramis tapo abatu, Atas kukliai gyveno paveldėtame dvarelyje, o Portas skendo turtuose, bet neturėjo trokštamo titulo. D’Artanjanas kardinolo Mazarinio pavestas, imasi ieškoti senųjų draugų. Deja, prikalbinti pavyksta tik Portą, nes Atas ir Aramis laikosi visai priešingų politinių pažiūrų. Buvę neišskiriami drąsuoliai tampa priešais ir vos nesukryžiuoja špagų, tačiau viską gelbsti Ato išmintis. Pirmosios dalies pabaigoje Atas ir Aramis plaukia į Angliją gelbėti Karolio I. Kaip jiems seksis, sužinosite antrojoje dalyje.

Iš tikrųjų su Diuma kūryba yra taip, kad reikia būti jos mėgėju. Vieniems jo knygos bus kaip didelis nuotykis, kitiems, kaip niekam tikęs šlamštas. Reikia turbūt mėgti riterius, muškietininkus ir apskritai tą laikotarpį, kuriame vyksta knygos veiksmas. Pavyzdžiui, mano vienas draugas per vaikystę yra skaitęs tik vieną knygą ir tą ne iki galo. Taip jau nutiko, kad tai buvo „Trys muškietininkai“. Jo atveju, Diuma, ne jo rašytojas, arba skaitė netinkamu jam laiku. Man šio rašytojo knygos sakyčiau yra pakankamai neblogos, bet joms reikia kantrybės. Veiksmas čia rutuliojasi pakankamai lėtai, o tai ne kiekvienam. Šiaip Diuma knygos skaitosi klasika, bet aš jas visgi priskirčiau vaikų klasikai. Nežinau kodėl, gal tiesiog paaugliai jas tinkamiau įvertins. Nors knygose aprašomos vertybės nekinta ir metams bėgant, bet visgi jaunos galvos jas labiau įvertins. Kalbu apie tokias vertybes kaip drąsą, ištikimybę, draugystę, meilę ir pan. Kalbant apie šią knygą, tai ją sudaro kelios veiksmo dalys. Pirmoje kardinolas Mazarinis paveda Dartanjanui užduotį, kurios įvykdymui prireiks visų jo senųjų draugų. Taigi muškietininkas stengiasi atnaujinti prarastus kontaktus ir susisiekti su kiekvienu iš bičiulių – Atu, Portu ir Aramiu. Aramis ir Atas atsisako prisijungti prie Dartanjano, o Portas sutinka, taip tikėdamasis gauti titulą. Vėliau rašoma kaip iš kalėjimo pabėga kalinys ir Dartanjanas su Portu, pavesti Mazarinio, bando jį pavyti. Bevydamiesi jie sutinka Atą ir Aramį ir vos nesukryžiuoja špagų. Vėliau kiek atitrūkstama nuo bičiulių ir pasakojami De Braželono nuotykiai. Knyga baigiasi tuo, kad Atas ir Aramis išvyksta į pagalbą karaliui Karoliui I. Šioje knygoje autorius pasakoja kupiną pavojų drąsiųjų muškietininkų istoriją, aukština draugystę, vyriškumą, ištikimybę, piešia daugelį to meto istorinių asmenybių.

„Trys muškietininkai. 2 dalis“ ~ Alexandre Dumas

„Trys muškietininkai. 2 dalis“ (Alexandre Dumas, 2011 m.). Knygos įvertinimas: ⭐2/5.

Virš D’Artanjano galvos kaupiasi debesys. Gražiosios tarnaitės Ketės padedamas jis atsispiria miledi Klarik kerams, apgaule įgyja safyro žiedą deimantų apsodu ir atskleidžia baisią jos paslaptį, taip užsitraukdamas amžiną jos kerštą. Laikydamasis pažado „Visi už vieną, vienas už visus!“, D`Artanjanas atsisako ir kardinolo pasiūlymo tarnauti jo sargybos vadu. Toks įžeidimas, Rišeljė įsitikinimu, taip pat negali likti nenubaustas. Pro ištikimo karaliaus gvardiečio galvą vis dažniau ima švilpti kulkos, jis vis dažniau atsiduria spąstuose. Laimė, jaunuolis gali pasikliauti ne tik savo narsa ir vikrumu, bet išmintingų bei patyrusių draugų – Ato, Porto ir Aramio – pagalba.

Nežinau, aš turbūt išaugau iš muškietininkų lygio. Man buvo nuobodu, o dar nuobodžiau pabaigti skaityti knygą.

„Trys muškietininkai. 1 dalis“ ~ Alexandre Dumas

„Trys muškietininkai. 1 dalis“ (Alexandre Dumas, 2011 m.). Knygos įvertinimas: ⭐2/5.

Jaunas gaskonas D’Artanjanas išvyksta į Paryžių vydamasis savo svajonę – tapti karaliaus muškietininku. Tačiau įvykiai pasisuka nenumatyta linkme ir jo rekomendacinį laišką pakeliui pavagia paslaptingas džentelmenas. Pirma diena mieste baigiasi dar prasčiau – jis iškviečia į dvikovą tris vyrus, kurie, jo nelaimei, yra ne kas kita kaip muškietininkai ir dar seni bičiuliai – Atas, Potas ir Aramis. Tačiau sužavėti jaunuolio dvasios ir ryžto muškietininkai priima D’Artanjaną į savo ratą ir įtraukia į painų sąmokslų, politikos, kovos dėl valdžios tarp galingiausių to meto žmonių – kardinolo Rišeljė, Onos Austrijietės ir Bakingamo hercogo – labirintą. Gražios ir mirtinai pavojingos moterys, neįkainojamos brangenybės, skandalingos paslaptys – viskas virsta nutrūktgalvišku nuotykiu, kuriuo bus išmėgintas karštakraujis gaskonas. Ar jam pavyks apginti karalių, išsaugoti karalienės garbę ir pelnyti vietą tarp šlovingųjų karaliaus sargybinių?

Kažkada buvau skaitęs „Iliustruotos didžiosios klasikos“ variantą. Dabar nusprendžiau perskaityti netrumpintą knygą. Klasika, tik kad labai jau nuobodi. Istorija apie ištikimybę, kilnumą, draugystę, romantiką ir t. t. Tik kad kažkaip viskas neišbaigta. Istorija labai jau sausa, jei tai galima vadinti istorija. Apskritai trūksta kažkokios vieningos idėjos, neaiški pagrindinė mintis. Pradžia lyg ir nieko, bet paskui kažkoks neaiškus košmaras, kiek įdomiau vėl pasidaro tik knygos pabaigoje. Šiaip apskritai knyga labiau gal paaugliams, bent jau pats pasakojimo stilius man toks pasirodė. Išvada, geriau pasižiūrėti filmus ir nesivarginti skaityti. Na žadu dar antrą dalį paskaityti, gal ši bus įdomesnė, nes pirmoji taip ir baigiasi neužbaigta.