Grįžtant prie pradžių pradžios, reikia prisiminti, kad jo senelis – baltaodis plantatorius iš buvusios prancūzų kolonijos Santo Domingo (dabar Haitis), kuris titulavo save markizu de Lapajetri (de la Pailleterie). Jo senelė – juodaodė vergė Mari-Kasetė Diuma (Marie-Cassette Dumas). Jiems gimė nesantuokinis sūnus Aleksandras, kuris su tėvu (motinai mirus) grįžta Prancūzijon. Revoliucijos metais šis labai stiprus mulatas padaro stulbinančią karjerą: vienu metu jis buvo generolas, įgaliojimais prilyginamas kitam generolui – Napoleonui Bonapartui. Rungtyniavimas juos padarys nuožmiais priešais. Būtent Revoliucijos metu markizo sūnus paima savo motinos – juodosios vergės – pavardę. Vadinasi, garsusis prancūzų rašytojas A. Diuma išgarsėjo savo juodaodės senelės pavarde. (Nors brandos metais jis bandys susigrąžinti senelio titulą, vis dėlto jis visiems liko ir lieka tik Diuma, o ne de Lapajetri).
Būsimasis rašytojas nuo pat vaikystės buvo lydimas keistų ir linksmų nutikimų. Vėliau jis pats tas istorijas kurdavo arba pagražindavo. Štai vieną gražų gegužės sekmadienį generolo žmona ponia Diuma su drauge išėjo pasivaikščioti po Viler-Kotrė miestelį.
Čia vienoje aikštėje ji pamatė keliaujantį lėlių teatro artistą su Polišineliu, juoduoju Berliku ir kitomis marionetėmis. Nėščioji dama staiga sušuko kreipdamasi į draugę: „Mieloji, aš pagimdysiu kokį nors juodą Berliką!“ Liepos pabaigoje tikrai ji pagimdė beveik tamsiaodį, pridususį, anot tėvo, „devynių svarų“ (daugiau kaip 4 kg) „aštuoniolikos colių“ (beveik 50 cm) berniuką, apie kurį pridurs: „jei jis ir toliau augs taip, kaip augo [įsčiose], jis žada būti gražaus ūgio“ (iš laiško būsimai krikštamotei). Iš tiesų, A. Diuma bus bemaž 2 metrų ilgšis (pagal anuos laikus tai labai didelis ūgis).
Būsimojo rašytojo tėvas greitai mirė, o šeima liko turėdama itin mažus pragyvenimo išteklius. Į motinos prašymus padėti velionio generolo šeimai imperatorius Napoleonas, prisimindamas nemalonų konkurentą, atsako tyla. Todėl Aleksandro vaikystė prabėgo besišlaistant provincijoje be didesnio ir sistemingo mokslo; jo apsiskaitymas – atsitiktinis, nors vienu metu ir domisi Viljamu Šekspyru (W. Shakespeare). Jam viskas rūpi: medžioklė, miestelio merginos, dirba notaro raštinėje... Kol vieną dieną su draugu nusprendžia vykti į Paryžių – pasižiūrėti kaip vaidinama sostinės teatre. Įspūdis didžiulis, juoba kad garsiausias to meto aktorius Talma, žavaus ir drovaus jaunuolio paprašytas, paliečia jo kaktą ir ištaria jį „krikštijąs“ Šekspyro, Kornelio ir Šilerio vardu, kad būtų poetas.
Jaunuolį Aleksandrą iš Viler-Kotrė apima kliedesys: rašyti pjeses ir gyventi Paryžiuje. Neįtikėtinai svajonei čia pat lemta išsipildyti. Vėlgi palankus atsitiktinumas: senųjų laikų generolas, buvęs tėvo kolega, randa kuklią perrašinėtojo vietą (šį sykį pasisekė todėl, kad Aleksandro rašysena pavyzdingai graži) Orleano kunigaikščio Liudviko Pilypo sekretoriate. Laisvu nuo darbo metu jis dalyvauja romantikų susibūrimuose, susipažįsta su Viktoru Hugo (Victor Hugo), daug skaito, žiūri spektaklius, lanko Kateriną Labė (Catherine Labay), kuri pagimdė jam sūnų, taip pat Aleksandrą, būsimą rašytoją, vadinamą Aleksandru Diuma sūnumi. Ir, suprantama, rašo.
Visą A. Diuma kūrybą sąlyginai galima skirstyti į du laikotarpius: pirmasis – iki 1838 m., tai keliolika metų, kai jo ranka skuba rašyti pjeses teatrui; ir antrasis – po 1838-ųjų, kai jis beprotišku tempu rašo romanus, memuarus, kelionių įspūdžius, retkarčiais grįždamas prie dramos kūrinių. Jo literatūrinis palikimas neįtikėtinai gausus: A. Diuma tvirtina per gyvenimą parašęs per 300 tomų.
Dvidešimt vienerių metų jaunuolis Paryžiuje pasineria į patį romantinių kovų įkarštį. Pirmieji jo kūriniai nedidelės vertės, tačiau antai vodevilis „Medžioklė ir meilė“ („La Chasse et l’Amour“, 1825), parašytas bendradarbiaujant su Adolfu de Levanu (Adolphe de Leuven), suvaidinamas „Ambigu“ („Šiupinys“) teatre ir turi šiokį tokį pasisekimą, kurį jaunasis autorius įvertins kaip didelę sėkmę. (Gauna 300 frankų honoraro.)
Tikroji jo sėkmės žvaigždė pateka, kai jis parašo istorinę dramą „Henrikas III ir jo dvaras“ („Henri III et sa cour“); ji parašoma per du mėnesius ir pastatoma „Comedie-Francaise“ („Prancūzų komedijos“) teatre 1829 m. pradžioje. Autorius pasiunčia kvietimus savo draugams literatams ir menininkams; suorganizuoja jį palaikančių klakerių būrį. Jam šauna galvon mintis pakviesti globėją (ir darbdavį) kunigaikštį Liudviką Pilypą Orleanietį, kuris po trumpo svarstymo sutinka ateiti su visa prašmatnia aukštakilmių svečių palyda. Kai ketvirtame veiksme aktorius Firmenas (Firmin) pamini autoriaus pavardę, visa publika, net pats kunigaikštis plodami atsistoja. Pjesė buvo suvaidinta 38 kartus, o nuo įplaukų teatro kason jis gavo nemažą honorarą (šį sykį 3000 frankų); nedelsiant vienas leidėjas pasiūlė 6000 fr. už teisę išspausdinti „Henriką III ir jo dvarą“. Praturtėjęs A. Diuma nusiperka brangių papuošalų, žiedų, grandinėlių, nešioja daugiaspalves liemenes. Garsus to meto rašytojas ir A. Diuma globėjas Šarlis Nodjė (Ch.Nodier) geraširdiškai bando auklėti 27-metį: „Ah! Jūs visuomet liksite toks pat kaip ir visi negrai... Jūs šitaip mėgstate stiklinius papuošalus ir visokius blizgučius!..“
Su skaitytoju trumpam nusikelkime į minėtąją pjesę, pakeliui charakterizuodami A. Diuma dramų ypatumus. Šiai, kaip ir kitoms jo pjesėms, būdinga sudėtinga ir įdomiai narpliojama intriga, stipriai įpūsta aistrų ugnis, aistros virtimas veiksmu, dinamiška įvykių kaita. V. Hugo, tuo pat metu pradėjęs dramaturgo kelią, kuria greta groteskiškai niūrių ir „prakilnius paveikslus“, o A. Diuma personažai tarsi pasislenka į tamsiąją pusę, patsai autorius, atrodo, savęs netramdo, todėl leidžia skleistis šiurkštesnei ir karčiai nemaloniai gyvenimo pusei. A. Diuma dramaturginis palikimas daugiau orientuotas į „juodąjį romantizmą“.
Šio rašytojo teatre (panašiai kaip ir V. Hugo) gausu melodramos elementų, tarp kurių galima paminėti: aistrų protrūkiai kasdienybėje, nelaukti ir ne visuomet motyvuoti įvykių sekos pasikeitimai, kontrastiškas ir drauge romantiškas nusikaltimų ir dorybingumo (ypač pasiaukojimo) derinimas. Viskas melodramoje įmanoma: nelaukti dingimai ir tokie pat netikėti atsiradimai, staigūs praturtėjimai, nenumatyti išėjimai iš kalėjimų ir pan. A. Diuma melodramišką efektą naudoja norėdamas paryškinti žmogiškųjų aistrų žiaurumą ir aklumą, likimo negailestingumą; laimę žadantys susitikimai ar suartėjimai virsta rūsčiomis tragedijomis.
Patys A. Diuma herojai – ypatingi („ekstraordinariniai“), išsiskiriantys iš aplinkos, praradę realybės nuojautą, apimti gaivališko noro keršyti ir valdyti; dažnas jų konfliktuoja su visa aplinka.
Diuma mano, kad istorija paliko faktus, kuriuos dabarties žmonės (pirmiausia rašytojai) turi įvertinti; „mirusiuosius iš praeities“ reikia „aprengti“, grąžinti jiems aistras, matyti juos veikiančius. Rašytojas laisvai interpretuoja praeitį, nes gryni faktai taip pat nėra absoliuti tiesa, juose galima istorinės tiesos paklaida (memuarų autorius, pavyzdžiui, galėjo ką pamiršti, kitaip nugirsti ir pan.).
Parašęs pirmąsias istorines pjeses (jas galima būtų pavadinti „kostiuminėmis“), A. Diuma atsigręžia ir į savo amžių; tose pjesėse jaučiama maištinga XIX a. dvasia, 1830 m. revoliucinių įvykių atgarsiai. (Juk šios revoliucijos metu pats A.Diuma su draugu dailininku Baru (Bard) vyksta į Suasoną „parako ieškoti“; kol bendrininkas ieško kontaktų su respublikonais, rašytojas „vienas pats“ užima miesto tvirtovę su parako sandėliu, mirtinai išgąsdindamas tvirtovės komendanto žmoną, sušukusią: „Ar tai dar vienas negrų sukilimas?“)
Pjesėje „Henrikas III ir jo dvaras“ A. Diuma mus nukelia į 1573 metus, į prancūzų karalių iš Valua dinastijos dvarą. Svarbiausieji personažai – istorinės asmenybės, kurių kiekviena turi savo ambicijų ir tikslų. Jų interesai nesuderinami, todėl karaliaus dvaras yra tapęs lyg kokia gladiatorių arena, kur vyksta žūtbūtinė kova ligi mirties arba ligi pergalės.
Jau pirmajame veiksme išryškėja karalienės motinos Kotrynos Valua (kilusios ir Medičių) valdingi bruožai; jos svarbiausias tikslas – atitolinti nuo sūnaus Henriko III favoritą Sen-Megreną (moterų favoričių šiame dvare nėra) ir jį supjudyti su kunigaikščiu de Gizu, kad paskui, turėdama sūnų savo įtakoje, galėtų pati valdyti kraštą. Veiksmas prasideda paslaptingoje aplinkoje: astrologo Kozimo Rudžerio kabinete laukiama vidurnakčio, t.y. tos valandos, kada geriausia stebėti astrologinius lemties ženklus ir sužinoti horoskopų išduodamą ateitį. Senoji karalienė ir be žvaigždžių pagalbos taip gudriai suveda priešus, kad pavydus kunigaikštis, slapta siekiantis nuversti Henriką III nuo sosto, iš karto įtaria turįs pavojingą varžovą – mylintį jo žmoną Sen-Megreną.
Henrikas III taip pat supranta turįs politinį varžovą – kunigaikštį; kad juo atsikratytų, karalius leidžia savo favoritui Sen-Megrenui eiti dvikovon, nors tuo ir stumia jį į mirtiną pavojų.
Žiaurusis kunigaikštis de Gizas nori klasta nusikratyti karaliaus favoritu. Šiurkščiai naudodamas jėgą, jis priverčia žmoną rašyti laiškelį ir paskirti pasimatymą kunigaikštienės kambaryje. De Gizui paranku, kad priešas žūtų pasaloje ir būtų išvengta dvikovos.
Intriga dviejų planų: sosto ir valdymo reikalai – viename lygmenyje, kitame lygmenyje – aistros, asmeniniai interesai, jausmų protrūkiai. Kovoje su priešininku visos priemonės geros ir veikėjams atrodo pateisinamos. Nepaisydamas žmonos garbės, teturėdamas tik tariamos neištikimybės prielaidas, bet ne įrodymus, kunigaikštis stato ją į pavojų, kad atkeršytų karaliui už prarastą galimybę vadovauti politinei organizacijai Lygai, su kurios pagalba jis tikėjosi gausiąs Prancūzijos sostą.
Žūsta karaliaus favoritas Sen-Megrenas, atrodo, kad kunigaikštis atsikratė įtakingu varžovu ir politiniu oponentu, o iš tiesų laimėjo karalienė motina: vienas pavojingas jos priešas pašalintas, greitai ji sumes, kaip pašalinti ir antrąjį – kunigaikštį de Gizą. Karalius Henrikas III – tik eilinė figūra šiame sudėtingame žaidime, kur kiekvienas yra iniciatyvus ir kur tariama pergalė čia pat gali virsti pralaimėjimu. Kiekviena pergalė yra reliatyvi, kaip kad, filosofiškai imant, santykinis yra pažinimo rezultatų pobūdis (G. V.F. Hėgelis – G. W. F. Hegel).
Nematyto pasisekimo skatinamas, A. Diuma vėl grįžta prie anksčiau uždraustos vaidinti pjesės – „Kristinos“ („Christine“). Ji parašyta eilėmis. Tačiau ir dabar, po pirmos prezentacijos, pjesė gerai neskamba, nes A. Diuma – menkas eiliuotojas. O kai pjesė suvaidinama, net neaišku, kas persveria – palaikytojai ar priešininkai. Du patyrę poetai, dramaturgai ir draugai – V. Hugo ir A. de Vinji – tylom sutarę paima rankraštį, taiso per naktį. Kol autorius išsimiega ligi kitos dienos priešpiečių, pjesė jau „suadyta“ guli ant autoriaus darbo stalo. Nauja redakcija ją padarė patrauklesnę; antrą vaidinimą palydi gausūs aplodismentai. Kitą dieną vienas knygų leidėjas už teisę spausdinti pjesę pasiūlo 12 000 frankų. Rašytojo tikėjimas savimi auga, kaip ir apetitas.
„Kristina“ suvaidinta 1830 metais. Tais pat metais A. Diuma rašo kitą pjesę – „Antoni“ („Antony“). Ji žymi posūkį kūrėjo dramaturgijoje lygiai kaip ir prancūzų teatro istorijoje, – tai nebe istorinė pjesė, o kūrinys, prabylantis apie dabarties žmones, jų aistras, jų moralinį veidą. Po šios pjesės tokio tipo kūriniai įsigali visame XIX a. – juose daug aistrų ir žodžių padrikumo, atsiranda pistoletų šūvių, naujų ligų pavadinimų ir daug kitų dalykų.
Kai pjesė perskaitoma „Comédie-Francaise“ teatro aktoriams, atmosfera – ledinė, nes pjesė labai netikėta, aktoriai nepasirengę tokiam staigiam perversmui; A. Diuma atsiima rankraštį ir nuneša kitam teatrui, kur vaidina nauja scenos žvaigždė – Mari Dorval (Marie Dorval). „Antoni“ suvaidinamas 1831 m. (Porte-Saint-Martin teatre); publika lieka sužavėta, ypač jaunimas. Tada buvo pabrėžiama, kad Dorval vaidyba – natūrali ir įtaigi. „Le Figaro“ rašė: „Ji verkė taip, kaip verkiama, – tikromis ašaromis; ji širdo taip, kaip širsta moterys, – raudamasi plaukus, nusviesdama gėles, glamžydama suknelę, kartais ją nepagarbiai pakeldama ligi kelių“. Teofilis Gotjė (Th.Gautier) vėliau rašytoje „Romantizmo istorijoje“ paminės: „Žiūrovų salė buvo apimta siautulio: buvo plojama, garsu raudama, verkiama, šaukiama. Deginanti pjesės aistra įžiebė ugnį visose širdyse“. Tai atsitiko todėl, priduria T. Gotjė, kad aktorius Bokažas (Bocage) nuostabiai vaidino fatalizmo apimtą vyrą, o Mari Dorval tobulai vaidino silpną moterį. Yra žinoma, kad žiūrovai po spektaklio plėšė rašytojo rūbus, norėdami turėti prisimintino vakaro suvenyrą. Pjesė scenoje išsilaikė 130 dienų , – neįtikėtinas dalykas!
Gana greitai laikraštis „Artiste“ („Menininkas“) Aleksandrą Diuma pavadina šios epochos „pirmuoju dramaturgu“. Šį pelnytą ar nepelnytą titulą dramaturgas gina ir toliau – parašo naujas, beveik tokio pat pasisekimo susilaukiančias pjeses: „Nelio bokštą“ („La Tour de Nesle“, 1832), „Kyną“ („Kean ou Desordre et Genie“, 1836) ir kitas.
Dar viena naujos šlovės banga atsirita tada, kai A. Diuma pradeda rašyti istorinius romanus.
Kažkur kelionėje tarp žemyninės Italijos ir Sicilijos 1838 m. Aleksandrui Diuma atėjo įkvėpimas parašyti prozos kūrinį „Kapitonas Polis“ („Le Capitaine Paul“). Tai ir buvo didžiosios lavinos pradžia: nuo šiol romano žanras lenks kūrinius, skirtus teatrui. Širdžiai malonaus pasisekimo skatinamas autorius vienu atsikvėpimu parašys dar kelis romanus, kaip pats pasakys – „romanus vaikams“ („Džonas Devis“ – „Jhon Davys“, 1840; „Kapitonas Pamfilas“ – „Capitaine Pamphile“, 1840 ir kt.). Tuo pačiu metu buvo rašomas (geriau būtų sakyti „rašomas“) ne tik tada, bet ir dabar mielai skaitomas istorinis romanas „Ševaljė d’Armantalis“ („Le Chevalier d’Harmantal“, atskira knyga išspausdintas 1843 m.).
Tas kabutėse žodis „rašomas“ reikalauja atskiro paaiškinimo. Jaunas anuomet rašytojas Žeraras de Nervalis (Gérard de Nerval) savo mokytojui ir draugui Ogiustui Makė (Auguste Maquet) pataria šio parašytą pjesę „Karnavalo vakaras“, kurią atmetė teatras, parodyti garsiajam maestrui A. Diuma, kad šis pažiūrėjęs ją pataisytų. Jaunojo Žeraro įprašytas, dramaturgas pjesę pataiso; teatras suvaidina. Taip O. Makė susipažįsta su „garsiausiuoju“ („illustrissime“). Po metų panaši istorija tik kiek kitu variantu vėl kartojasi. O. Makė atneša garsiajam rašytojui metmenis romano, kuriame pasakojama apie sąmokslą prieš Prancūzijos regentą XVIII a. pradžioje. Romane parodyta toji epocha, kurią A. Diuma gerai žinojo rašydamas pjeses ir kuri buvo miela jo širdžiai. Nutarta romaną padaryti ilgesnį. Šioje vietoje į reikalus įsipina dar vienas veikėjas: spauda. Du garsūs laikraščiai „La Presse“ („Spauda“) ir „Le Siecle“ („Amžius“) žūtbūt norėjo turėti platesnį skaitytojų ratą. Jiems pritraukti buvo spausdinami „kvapą gniaužiantys“ tęstiniai pasakojimai su nuoroda: „Tęsinys kitame numeryje“. Onorė de Balzako (H. de Balzac) apysakos ir romanai laikraščių redaktoriams nelabai tiko, – šis autorius buvo „per sunkus“, laikraščiams netiko jo ilgi aprašinėjimai, skyriai neatitiko feljetono apimties (pranc. „feuilleton“ – ne tik satyrinio žanro kūrinys, bet ir [kita prasme] – nedidelės apimties spaudinys: 8 p. in 120 formato). A. Diuma nedideli romanų skyriai, greitai mezgama intriga ir dinamiška įvykių seka idealiai tiko spaudai. Be to, toks žinomas rašytojas! Garsus ano meto kritikas Š. O.de Sent-Bevas (Ch. O. de Sainte-Beuve), lyg ir konstatuodamas faktą, lyg ir priekaištaudamas, sakė, kad „La Presse“ ryžtingai nupirko avansu viską iš labiausiai tuo metu skaitomų rašytojų keliolika metų į priekį; ji elgėsi, priduria kritikas, kaip tie „turtingi kapitalistai, kad būtų situacijos šeimininkai“, – supirktus javus ir kitus produktus vėliau, esant pertekliui, jie perparduoda smulkiems pirkliams, taip pat ir „La Presse“, ko nesunaudodavo pati, perparduodavo mažiems laikraščiams.
Kai buvo spausdinamas „Kapitonas Polis“, laikraščio („Le Siecle“) prenumerata per 3 savaites šoktelėjo 5000 prenumeratorių. Tad kai reikėjo spausdinti perdirbtą O. Makė romaną, laikraščio „La Presse“ redaktorius griežtai atsisakė spausdinti tęstinį kūrinį su dviem autorių pavardėm, – tik viena A. Diuma pavardė galėjo laiduoti pasisekimą. O. Makė, gavęs didelį 8000 frankų atlygį, su visomis laikraščio sąlygomis sutiko. Taip prasidėjo ilgai trukęs abiejų vyrų bendradarbiavimas. Kai po daugelio bendradarbiavimo metų atsirado nesutarimų tarp A. Diuma ir O. Makė, teko įsikišti teismui, kuris pripažino, kad O. Makė turi 25 proc. autorinių teisių į bendrai parašytus kūrinius.
Vis dėlto sutartinai yra priimta, kad lemiamas vaidmuo visoje šioje darbo gausybėje atitenka A. Diuma. Didysis jo nuopelnas tas, kad jis sukuria naują istorinio romano porūšį – istorinį nuotykių romaną. Vėlesnių kartų rašytojai tęs romantiko kurtą šio žanro modelį. Jį būtų galima apibūdinti keliais bruožais. Siužeto pagrindą sudaro istorinis atsitikimas, t.y. „faktas“ (prancūzai tatai įvardina „anekdoto“ žodžiu); tai – koks nors ryškus, neeilinis, pilnas dramatizmo istorinis nutikimas; įvykių aprašymus romanistas skolinasi iš memuarų (juose nemaža subjektyvumo), iš įvairių dokumentų ir pan.; rašytojui mažai rūpi absoliuti istorinė tiesa (ar tokia ji gali būti?), todėl kaip kūrėjas jis leidžia sau laisvai perpasakoti nusižiūrėtus istorinius nutikimus.
Kitas jo metodo bruožas tas, kad istorinių romanų pagrindiniai personažai (A. de Vinji sumanymas) – istorinės asmenybės, skaitytojui daugiau ar mažiau žinomos, galima sakyti „pažįstamos“, o tų „pažįstamųjų“ nutikimai ar paslaptys, nežinomos gyvenimo istorijos visada kelia didesnį smalsumą. (Palyginimui galima priminti, kad Valterio Skoto (Walter Scott) pagrindiniai personažai – autoriaus išgalvoti, t. y. ne istorinės asmenybės.) Visi A. Diuma herojai, tiek pagrindiniai, tiek antraeiliai, vienaip ar kitaip prisideda prie istorinio vyksmo, kartais jį lemia; todėl šiuose romanuose stiprus savimi pasitikėjimo dvelksmas, akcentuojama asmeninės iniciatyvos reikšmė.
A. Diuma istoriniam romanui būdinga labai greitai supinama intriga, ji sudėtinga ir patraukli ypač jaunam arba kiek nekantriam skaitytojui; įvykiai plėtojami nenuspėjama linkme. Skaitytojo jausmų pasaulyje atsiranda arba atjauta, arba pasigėrėjimas, pasipiktinimas, pyktis, arba dar koks išgyvenimas. Svarbu ir tai, kad teigiamieji personažai grumiasi dėl bendražmogiškųjų vertybių, dėl tiesos ar teisingumo, todėl skaitytojas jį palaiko, jam simpatizuoja. Specifinės veikėjų charakteristikos: gana įspūdinga išorė (autorių pažinojusieji matė juose ir paties kūrėjo savybių), trykštanti vidinė energija, puiki orientacija kebliose situacijose ir žaibiškas sąmojis. Personažo charakteristika kuriama taupant žodžius, kartais gana elementariomis priemonėmis, – šito reikalavo romano spausdinimas periodiniame leidinyje, t. y. laikraščio skaitytojo specifika ir jo skonis.
A. Diuma romanai yra skaidresni, „šviesesni“ negu daugelis jo pjesių. Antra vertus, su pjesėmis juos sieja tai, kad juose vienodai gausu melodramos elementų.
Po „Ševaljė d’Armantalio“ pliūpsniu išeina gausybė kitų istorinių romanų, dabarties skaitytojui žinomų ar mažai žinomų: „Karaliaus Pepino kronika“, „Žoržas“, „Trys muškietininkai“, „Medičiai“, „Grafas Montekristas“ ir daug kitų.
Tas pats O. Makė atnešė romano planą apie karaliaus Liudviko XIII laikus. A. Diuma jį priėmė entuziastingai, nes jautė – ir čia aukso gysla (laikraščio redaktorius E. De Žirardenas [E. De Girardin] prisipažino mokąs po 3 frankus už eilutę, o ne tiek garsiam Teofiliui Gotjė atsakė tiek nemokėsiąs, nes šis vargu ar padidins prenumeratorių skaičių). Ir dabar nėra iki galo aišku, kuris iš bendraautorių susidomėjo „Pono d’Artanjano memuarais...“, kurie nebuvo autentiški, parašyti ne d’Artanjano, o Gatjeno de Kurtijo (Gatien de Courtilz) ir pirmąkart išleisti Kelne 1700 metais. Knyga, kurią parašė A. Diuma ir O. Makė pagal „memuarus“, tapo garsiaisiais „Trimis muškietininkais“. Šis romanas, kaip ir kiti, buvo rašomas pagal panašų scenarijų: bendradarbis (šiuo atveju O. Makė) parašo kažką panašaus į detalų siužeto planą, o A. Diuma juo naudojasi lyg juodraščiu, pridėdamas begalę gyvų detalių, perkuria dialogus, ypač kreipia dėmesį į skirsnių intriguojančią pabaigą.
Ipolitas Parigo (Hippolyte Parigot) knygoje apie A. Diuma tėvą rašė, kad kūrėjas turėjo „gyvą Prancūzijos supratimą (sentiment), čia glūdėjo keturių herojų paslaptingas patrauklumas: d’Artanjano, Ato, Porto ir Aramiso. Deginanti [jų] valia, aristokratiška melancholija, truputį tuščiai eikvojama jėga, subtilus ir galantiškas puošnumas juos daro tarsi kokią miniatiūrą tos drąsios, lengvabūdės, mielos Prancūzijos, kurią vaizduotėje mums taip miela turėti“ („Alexandre Dumas pere“, Paris: Hachette, 1902, p. 140).
Fenomenaliausią pasisekimą turėjo knyga „Grafas Montekristas“ („Le Comte de Monte Christo“, 1846; į lietuvių kalbą šis romanas išverstas 1928 m. – anksčiau negu „Trys muškietininkai“). Gali atrodyti, kad šis romanas pats neįtikimiausias, kai visų užmirštas kalinys tampa pasakiškai turtingas, o tada turi visas galimybes nubausti tuos, kurie jaunystėje jį neteisingai nuteisė ir sugriovė jam gyvenimą bei pasmerkė ilgai ir nepelnytai kančiai.
Pirmoji dar neišlukštenta idėja rašyti romaną „Grafas Montekristas“ kilo vienos kelionės po Italiją metu, kai aplankęs Elbės salą jis pamatė kitą – visai mažą Monte Kristo salą. Ieškodamas siužeto ir intrigos, ją surado Žako Pešė knygoje „Memuarai iš Paryžiaus policijos archyvų“ (Jacques Peuchet, „Mémoires tirés des Archives de la Police de Paris“). Vienas knygos skyrius patraukė jo dėmesį: istorija kažkokio Fransua Piko, kuris buvo neteisingai apkaltintas ir nubaustas, o vėliau, išėjęs iš kalėjimo, atkeršijo visiems tiems, kurie kažkada Užgavėnių karnavalo metu buvo iš jo pasityčioję. A. Diuma sušunka: štai šioje austrės geldelėje reikia rasti perlą. Niūrus bei nepatrauklus Piko tampa Dantesu (vėliau grafu Montekristu), žiauri ir neaiški keršto istorija tampa aiški, turinti tikslą – nubausti nusikaltusius teisingumui.
Dabar A. Diuma honorarai – didžiuliai. Kai yra daug pinigų, yra daug ir visokių pagundų juos išleisti. 1843 m. (kai dalimis rašomas romanas) jis gyvena Sen-Žermen-an-Lė. Jo namuose visada paruoštas stalas pirmam atėjusiam ar užklydusiam. Po „Grafo Montekristo“ pasisekimo jis sumano čia (Sen-Žermene) pasistatydinti prabangų rūmą, beveik pilaitę; ją pavadina „Monte Kristo“ vardu. Šie rūmai skirti šventėms ir kartu svečiams. Jų visuomet gausu, čia dažnai renkasi literatūros ir meno elitas. Nemaža ir atsitiktinių, atklydusių tik pasivaišinti.
Rūmus išlaikė apie ketverius metus; paskui piniginiai reikalai pašlijo, ir teko iš varžytynių juos parduoti. Laikui bėgant jie sumenko; tik XX a. pabaigoje jais pradėta vėl rūpintis; jais susidomėjo ir Tuniso valstybė.
Rašytojas A. Diuma buvo aistringas keliautojas. Keliskart buvo Italijoje, susipažino su Alžyru, Ispanija, Šveicarija,Vokietija. Bene pati įspūdingiausia kelionė – po Rusijos imperiją: nuo 1858 m. vasaros iki kitų metų vasario mėnesio. Jo kelias ėjo nuo Sankt Peterburgo per Maskvą, Nižnyj Novgorodą, Astrachanę iki Baku, paskui per Kaukazą ir baigėsi Trebizonde (Trabzone), mieste ant Juodosios jūros kranto. Kelionių rezultatas – dešimtys tomų kelionių įspūdžių.
Lyg kažko ir trūktų, jei nebūtų paminėta, kad A. Diuma buvo didis smaližius ir garsus gurmanas. Yra žinoma, kad jaunystės ir brandos metais sumedžiotą grobį jis pats paruošdavo stalui, prie kurio sodindavo svečius. Tad tebus leista paminėti jo parašytas kai kurias kulinarijos knygas: „Didysis virtuvės žodynas“ („Grand dictionnaire de cuisine“), „Pašnekesiai apie meną ir virtuvę“ („Propos d’art et de cuisine“).
Pajutęs artėjančios senatvės požymius, A. Diuma nenustygsta vietoje. Paryžius jam tarsi tampa nebemielas: 1865 m. jis išvyksta į Lioną, kitais metais aplanko Neapolį, Florenciją, po to – Vokietiją, Austriją, Čekiją. Jis – lyg koks nuolatinis judėjimas. Žengdamas į senatvę mažai berašo; teatrai vaidina anksčiau parašytas pjeses.
1870-ieji – karo su prūsais metai. Jo dukra Mari išsiveža tėvą į Piuji, netoli Djepo (Šiaurės Prancūzija); ten šiuo metu gyvena sūnus Aleksandras, jau visų pripažintas rašytojas. Atvykęs tėvas ištaria pranašiškus žodžius: „Atvykstu numirti pas tave“. Pusiau paralyžiuotas, jis dar mąsto apie savo kūrybą: ar ji bus įvertinta? Kartą sūnui papasakojo sapną, esą buvęs kalno viršūnėje, kur kiekvienas akmuo – jo knyga; paskui staiga kalnas po juo sugriuvęs. Sūnus Aleksandras nuramino, sakydamas, kad tėvas tegu ramiai miega; jis – ant granito uolos, labai aukštos ir labai stiprios, ilgalaikės kaip kalba. Tėvas apsidžiaugė ir pabučiavo sūnų. O kitą kartą jis pasakė: „Aleksandrai, visi kalba, kad aš buvau švaistūnas... Ar matai, kaip galima apsirikti? Kai [jaunystėje] atvykau į Paryžių, turėjau tik du luidorus kišenėje. Pažvelk: ... aš juos dar turiu“, ir parodė dvi monetas ant stalo, į tai, kas bebuvo likę iš uždirbtų milijonų.
A. Diuma geso pamažu, gerai suvokdamas, kad neišvengiama valanda artėja. Jis nekentėjo skausmų ir netgi jautė savotišką palaimą tarp artimųjų, prieš akis turėdamas jūros reginį ir dangaus platybę (taip laiške liudija A. Diuma sūnus).
Didysis rašytojas mirė 1870 m. gruodžio 5 d. vėlų vakarą. Laikinai palaidotas vietos kapinėse, o karui pasibaigus sūnaus rūpesčiu palaikai perkelti į Viler Kotrė šalia motinos ir tėvo generolo A. Diuma (šiemet rašytojo palaikai perkelti į Paryžiaus panteoną).
Andrė Morua (A.Maurois) šį Prancūzijos sūnų pavadino „visų laikų ir visų kraštų pačiu didžiausiu pasakotoju“ (conteur). O rašytojo sūnus pašmaikštavo (laiške Žorž Sand), kad jis niekad neparašė nuobodžios eilutės, nes jam pačiam būtų buvę nuobodu nuobodžiai rašyti.
Teksto autorius: Doc. dr. GVIDONAS BARTKUS
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą