Paieška

Rodomi pranešimai su žymėmis Raidas Dubrė. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Raidas Dubrė. Rodyti visus pranešimus

2014 m. kovo 5 d.

„Atblokšties siena“ ~ Raidas Dubrė

„Atblokšties siena“
(Raidas Dubrė, 1998 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

„Atblokšties siena“ – šeštoji „Vagos“ leidyklos „Lietuviško detektyvo“ serijos knyga. Šio detektyvinio romano herojus Bartas – Saugumo departamento ypatingasis agentas – jau pažįstamas skaitytojams iš ankstesnių Raido Dubrės kūrinių „Pyro pergalė“ ir „Medūzos žvilgsnis“. Šįkart Barto laukia ne tik mirtinas pavojus, bet ir nelengva psichologinė kova bei įtampa, kuri baigiasi... Atomazgą ir sužinosite perskaitę romaną „Atblokšties siena“.

Detektyvas, kaip detektyvas. Jei tiksliau – trileris. Pradžia buvo išties daug žadanti. Kelios paslaptingos žmogžudystės, dingęs krovinys, kažkiek prostitucijos ir pan. Vėliau irgi nepasakyčiau, kad nusivyliau siužetu. Gal kiek trikdė veiksmo linijų, veikėjų gausa. Veikėjai nelabai įsimintini, tad dažnai painiojosi. Įsiminiau tik Bartą Gabrį ir Rezgių. Be to, turiu pripažinti, jau būdamas tie kažkur 3-4 skyrium, kiek pasimečiau. Labai daug atskirų siužeto linijų, visai kaip kokiame skandinaviškame detektyve. Man apskritai po Puzo „Sicilietis“, kur veiksmas rutuliojasi labai lėtai, buvo gan sunku persiorientuoti. Čia labai sparčiai viskas vyksta, tik žiūrėk, kad tik ko nepraleistum. Patiko sėlinimo ir pasalos epizodai. Maišė, atskirų istorijų kratinys, kurios lyg ir iš pradžių tarpusavy nesisiejo. Net kūrinio nelabai galėčiau atpasakoti, viskas dėl dingusio vilkiko su ginklų kontrabanda.

2013 m. rugpjūčio 12 d.

„Nuogas lietaus nebijo“ ~ Juozas Šikšnelis

„Nuogas lietaus nebijo“
(Juozas Šikšnelis, 1992 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Knygoje spausdinamos dvi detektyvinės apysakos. Pirmojoje „Jau žirgas pavargo...“, Jurgis Skaivydas, vidaus reikalų ministerijos darbuotojas, būdamas komandiruotėje savo gimtojoje Klaipėdoje, aptinka gudriai užsimaskavusios nusikaltėlių gaujos pėdsakus... „Nuogas lietaus nebijo“. Jurgis Skaivydas, jau dirbantis miesto policijoje, susiduria su meno ir kitų vertybių kontrabandininkais. Detektyvinėse apysakose gausu mįslių, įtampos, erotinių scenų.

Lietuvių rašytojo, dar žinomo slapyvardžiu Raidas Dubrė dvi detektyvinės novelės. Pirma man pasirodė nuobodoka. Pradžia lyg ir nieko. Krūmuose randamas vyro lavonas. Prasideda tyrimas. Tačiau labai greitai paaiškėja, kad tai nelaimingas atsitikimas, savigyna. Vėliau tyrimas pasisuka ties kontrabanda, bet nespėjus nieko rimto išsirutulioti, byla išsprendžiama. Antra istorija kiek įdomesnė. Prie policijos nuovados partrenkiama mergina. Prieš tai ją pavežusioje mašinoje ji palieka nedidelį paketą. Kaip paaiškėja vėliau, jame nudažyti gintariniai karoliai. Policija bando išsiaiškinti kuo jie ypatingi ir ar susiję su merginos mirtimi. Istorija nebloga, tačiau kaip ir pirmoji, kažkaip per greitai pasibaigia. Be to man trūko šioje knygoje intrigos ir mįslingumo. Visai nėra vietos fantazijai. Kiek per pilka ir kasdieniška. Primena ištraukas iš Akistatos. Reikia kažko, kas užkabintų skaitytoją, arba bent prajuokintų. Kartais būna tokie trumpi, linksmi detektyviniai apsakymai. Dar bandysiu susipažinti su šio rašytojo kūryba, nes dar nenusprendžiau ar man jis patinka, ar ne.

2012 m. rugpjūčio 19 d.

„Patvarumo riba“ ~ Raidas Dubrė

„Patvarumo riba“
(Raidas Dubrė, 1999 m.). Knygos įvertinimas: ⭐1/5.

Pilną „Extasy“ tablečių lagaminą diplomatas kurjeris veža į Vilnių. Operatyvininkui Bartui Gabriui pavedama vadovauti šios bylos tyrimui. Deja, viskas baigiasi netikėtai – nušaunamas kurjeris ir užsakovas, dingsta lagaminas su narkotikais. Įtariamas pats Bartas Gabrys. Prasideda kova... Ar pavyks patyrusiam Saugumo departamento darbuotojui įrodyti savo nekaltumą ir rasti narkotikus?

Ne naujiena, kad į „savus“ mes žiūrime 10 kartų kritiškiau nei į kitus. Raidas Dubrė (Juozas Šikšnelis) – lietuvių rašytojas. Tačiau vertindamas šią knygą aš nekreipiau dėmesio į tautybę, o vertinau patį kūrinį. Pasakysiu atvirai, man buvo nuobodu. Man patiko, kad veiksmas vyksta Lietuvoje, Vilniuje, žinomame man mieste. Kad tekstas pateikiamas tai pirmu asmeniu, pagrindinio veikėjo akimis (man geriausiai patiko), tai trečiu asmeniu. Tai knygose pasitaiko ne taip jau dažnai, kaip atrodo. Dažniausiai būna arba, arba... Bet man buvo nuobodu. Narkotikai – labai jau nerimta ir banalu, aišku galit nesutikti. Norėjosi kažko labiau komplikuoto, arba išvis kažko nerealaus, ypač Lietuvoje, tarkim, deimanto pagrobimo. Kiek juokingos pasirodė veikėjų pavardės (į knygos pabaigą pripratau), visokių lietuviškų patarlių ir palyginimų gausa. Tai daro kūrinį dar labiau lietuvišku, nors man norėjosi kažko labiau unikalesnio. Tarkim rašytojo Raimondo Čandlerio palyginimus išvis galima buvo patentuoti, kokie jie unikalūs ir patrauklūs, o čia tik senolių išmintis. Gan tikėtina lietuviška nusikalstamo pasaulio savaitė, laimei pasibaigusi laimingai.