„A. Gordono Pimo nuotykiai“ ~ Edgaras Alenas Po

„A. Gordono Pimo nuotykiai“ (Edgaras Alenas Po, 1989 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

E. A. Po romanas – klasikinis jūrų kelionių kūrinys apie jaunuolį, kuris slapčia įsigauna į banginių medžiotojų laivą.

„A. Gordono Pimo nuotykiai“ (1838) yra vienintelė ilga Edgaro Alano Po novelė. Kaip manoma ši ir kitos rašytojo novelės įkvėpė tokius rašytojus kaip Hermanas Melvilis parašyti „Mobi Diką“, Žiulį Verną parašyti „Aplink pasaulį per 80 dienų“, taip pat Vernas yra parašęs Po knygos tęsinį, pavadintą „Antarktinė paslaptis“ (An Antarctic Mystery), bei daug kitų rašytojų. Knygoje pasakojama apie tai kaip Gordonas Pimas su draugu prisigeria ir nusprendžia pasiplaukioti laiveliu jūroje. Kaip jie sugalvoja, taip ir padaro. Jų nelaimei, jiems beplaukiant jūra į juos įsiręžia didesnis laivas. Nors jų laivas ir nuskęsta, jie lieka sveiki. Po šio įvykio Pimą apima plaukiojimo ir nuotykių troškimo karštinė, tad jis nusprendžia išvykti į kelionę laivu. Deja Gordono tėvas tam nepritaria ir jaunuolis nusprendžia išvykti slapta. Jo draugas uždaro jį slaptoje kajutėje (nežinau kaip tiksliai ta vieta vadinas triumas gal?) ir pasižada po kelių dienų pasirodyti su ąsočiu vandens ir maistu. Pimas leidžia dienas dėžėje, visiškoje tamsoje laukdamas draugo, tačiau šis ilgai nesirodo. Visas maistas suvalgomas, o vanduo išgeriamas. Jį ima kankinti badas, troškulys, varginą mintys apie mirtį. Pimui praleidus kelias dienas nežinioje ir baimėje, galiausiai pasirodo bičiulis. Jis papasakoja, kad jūreiviai sukilo prieš kapitoną ir užėmė laivą. Jie išžudė daugybę vyrų, o kitus išsiuntė valtimi. Nors aš papasakojau nemažą istorijos dalį, neturėtumėt nerimauti, mat tai tik keli pirmi knygos skyreliai iš berods dvidešimtpenkių. Knygą aš suskirstyčiau į dvi dalis: išlikimo ir kelionės. Pirmoji, kuri apima beveik pusę knygos pasakoja, kaip Pimas su keliais bičiuliais bando išlikti jūroje dreifuojančiame laive. Antrojoje dalyje, Pimas plaukia laivu po jūrą, kol galiausiai atsiduria antarkties vandenyne. Ši istorija man pasirodė kiek nuobodoka, nes labiau primena jūreivio dienoraštį, joje pasakojama kas vyksta laive, jūroje, kaip jie keliauja ir ką nuveikia. Laimei istorija greitai pagauna kitą siužeto vingį. Nuo šio momento istorija vėl pakrypsta link išlikimo. Knyga man pasirodė gan tikroviška, net knygos pradžia, kurioje pasakojama kaip A. Gordonas Pimas kreipiasi į rašytoją Po (spėju turima omeny patį E. A. Po), kad šis aprašytų jo išgyventą istoriją. Visgi Po įkalba Pimą pačiam griebtis plunksnos, nors padeda parašyti kelis pirmus skyrelius. Kalbama, jog angliškoje versijoje, nuo ketvirtojo skyriaus ryškiai jaučiamas stiliaus pasikeitimas, na asmeniškai aš dėl vertimo nepajaučiau skirtumo. Visa ši kelių puslapių įžanga sukuria įspūdi, neva aprašyti nuotykiai iš tikrųjų buvo, o toks Pimas, yra realus asmuo. Taip pat ši Po knyga mane nustebino ir įvairių mokslinių faktų gausa. Visgi tų faktų panaudojimas man pasirodė kiek dirbtinis. Pavyzdžiui, rašytojas Žiulis Vernas moka jais puikiai laviruoti ir įterpti į kūrinį, skaitytojui net nepajautus. Kaip bebūtų tai man pasirodė kažkas neįprasto tarp Po kūrybos. Apskritai kūrinys pasirodė pakankamai įdomus ir unikalus. Manau net filmą galima būtų bandyti susukti jei tokio dar nėra, nes R. L. Stivensono „Lobių sala“ jau taip nuvalkiota ta gausybe perdirbimų, kad net žiūrėt į tą pusę nesinori.

„Raudonosios mirties kaukė“ ~ Edgar Allan Poe

„Raudonosios mirties kaukė“ (Edgar Allan Poe, 2007 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Į šią apsakymų rinktinę sudėti beveik visi žymiausi E. A. Po darbai: pirmasis jo prozos kūrinys – apsakymas „Mecengeršteinas“ (1832 m.), geriausiu Baltimorės apsakymu 1833 m. išrinktas „Rankraštis, rastas butelyje“, pirmasis jo detektyvinis kūrinys „Žmogžudystė Morgo gatvėje“ ir daugelis kitų. Apsakymuose, groteskuose, satyrose, parodijose, mistifikacijose, pinamose iš meilės, siaubo, fantastikos elementų, pasitelkdamas sąmojį ir ironiją, E. A. Po demaskuoja XIX a. visuomenės bedvasiškumą.

Rašytojo kūriniuose esama ir gilių psichologinių įžvalgų, gilinamasi į pasąmonės sritį. Jį domino asmenybės vidinės baimės ir susiskaidymas. Jo herojai, net ir įžvalgiausieji analitikai, dažnai yra neurotiškos asmenybės – kaip ir pats autorius. E. A. Po išplėtė psichologinės literatūros ribas, atverdamas kelią F. Dostojevskiui, Fr. Kafkai, Ch. Borgesui, V. Folkneriui ir kt.

E. A. Poe, kuris ne viename savo kūrinyje pavojingai priartėja prie padorumą nuo nešvankybės skiriančios ribos, rašė, kad pagrindinis apsakymo tikslas – netikėtumas. Rašytojui neabejotinai pavyko šį tikslą pasiekti.

Apžvalgą norėčiau pradėti kūriniais, kurie labiausiai patiko. Iš ilgesnių man labiausiai patiko apsakymai „Neprilygstamas Hanso Pfalio nuotykis“ – fantastinė novelė pasakojanti apie vieno mokslininko kelionę į mėnulį; „Nužudymas Morgo gatvėje“ – anglakalbių pasaulyje laikoma pirmuoju detektyviniu kūriniu, konkrečiai dėl šio kūrinio ir ėmiau skaityti šią knygą; „Auksinis vabalas“ – novelė apie piratų lobio paiešką, novelė „Akiniai“, kur pasakojamos bėdos ištinkančios juos ignoruojančius ir kt. Iš trumpesnių labiausiai patiko „Raudonosios mirties kaukė“, „Išdavikė širdis“, „Berenikė“, „Juodasis katinas“, „Tūkstantis antroji Šachrazados pasaka“ ir kitos. Atvirai pasakius, nemaža dalis novelių yra pakankamai sunkiai suvokiamos ir man pasirodė gan sudėtingos. Iš tikrųjų keista, kad šita knyga priskiriama 5-8 klasės moksleiviams. Man atrodo šis rašytojas nėra vienas iš lengviausiai suvokiamų, moksleiviams rašyti interpretacijas turėtų būti net košmariškas. E. A. Po turi labai savitą rašymo stilių. Jo novelės dažniausiai prasideda kito rašytojo žodžiais, ištrauka, ar apskritai kokiu lotynišku, vokišku, prancūzišku ar kitu posakiu. Būdavo sunku susigaudyti, kada kalba pats rašytojas, o kada jo kūrinio herojus. Kūriniai gan painūs ir sunkiai suvokiami, dėl ko daug kam gali pasirodyti net neįdomūs ar nuobodūs. Dauguma jų rašoma, gal net visi, pirmuoju asmeniu, taip labiau išskiriant tą savąjį „aš“, kuris yra liūdnas, nusivylęs, melancholiškas, bijantis, skausmą patiriantis, labai žmogiškas. Rašymo stilius yra glaustas, tikslus, keistas. Be to, jei kalbant konkrečiai apie šią knygą, tai kūrinių daug, lyg ir gerai, bet jie tarpusavyje nesiderino. Savotiškas kūrinių kratinys. Būtų buvę smagiau, jei jie būtų atrinkti pagal žanrą, pavyzdžiui, detektyviniai ar fantastiniai, nes dabar vieni filosofiniai, moksliniai, kiti nuotykių, dar kiti detektyviniai ar siaubo. Labai sunku pereiti nuo vieno kūrinio prie kito. Asmeniškai man labiausiai patiko detektyviniai, siaubo ir fantastiniai. Ypač siaubo, kur rašytojas gan lengvai manipuliuoja skaitytoju, keldamas įtampą ir stingdantį siaubą. Kai kurie kūriniai man priminė A. K. Doilio parašytus. Bet tai nenuostabu, nes Doilis rašydamas savo kūrinius, ne kartą rėmėsi šiojo kūryba. Taip pat noriu čia įtepti ir Gi de Mopasaną. Pastarojo novelės tikrai neblogos ir su mintimi. Alano Po novelės kažkuo panašios, tik jose tas kūrinio tikslas taip lengvai nematomas, arba nevisada toks jau ir svarbus. Jo ieškoti reikėtų detaliau nagrinėjant istoriją ir jos ištakas. Šiaip knyga išties nebloga, verta perskaityti. Dar vienas dalykas kuris man patiko, kad knygos gale yra trumpa rašytojo biografija ir straipsniai apie jį.

„Raudonosios mirties kaukė“ (PDF, ePUB, MP3, TXT).