E. A. Po romanas – klasikinis jūrų kelionių kūrinys apie jaunuolį, kuris slapčia įsigauna į banginių medžiotojų laivą.
„A. Gordono Pimo nuotykiai“ (1838) yra vienintelė ilga Edgaro Alano Po novelė. Kaip manoma ši ir kitos rašytojo novelės įkvėpė tokius rašytojus kaip Hermanas Melvilis parašyti „Mobi Diką“, Žiulį Verną parašyti „Aplink pasaulį per 80 dienų“, taip pat Vernas yra parašęs Po knygos tęsinį, pavadintą „Antarktinė paslaptis“ (An Antarctic Mystery), bei daug kitų rašytojų. Knygoje pasakojama apie tai kaip Gordonas Pimas su draugu prisigeria ir nusprendžia pasiplaukioti laiveliu jūroje. Kaip jie sugalvoja, taip ir padaro. Jų nelaimei, jiems beplaukiant jūra į juos įsiręžia didesnis laivas. Nors jų laivas ir nuskęsta, jie lieka sveiki. Po šio įvykio Pimą apima plaukiojimo ir nuotykių troškimo karštinė, tad jis nusprendžia išvykti į kelionę laivu. Deja Gordono tėvas tam nepritaria ir jaunuolis nusprendžia išvykti slapta. Jo draugas uždaro jį slaptoje kajutėje (nežinau kaip tiksliai ta vieta vadinas triumas gal?) ir pasižada po kelių dienų pasirodyti su ąsočiu vandens ir maistu. Pimas leidžia dienas dėžėje, visiškoje tamsoje laukdamas draugo, tačiau šis ilgai nesirodo. Visas maistas suvalgomas, o vanduo išgeriamas. Jį ima kankinti badas, troškulys, varginą mintys apie mirtį. Pimui praleidus kelias dienas nežinioje ir baimėje, galiausiai pasirodo bičiulis. Jis papasakoja, kad jūreiviai sukilo prieš kapitoną ir užėmė laivą. Jie išžudė daugybę vyrų, o kitus išsiuntė valtimi. Nors aš papasakojau nemažą istorijos dalį, neturėtumėt nerimauti, mat tai tik keli pirmi knygos skyreliai iš berods dvidešimtpenkių. Knygą aš suskirstyčiau į dvi dalis: išlikimo ir kelionės. Pirmoji, kuri apima beveik pusę knygos pasakoja, kaip Pimas su keliais bičiuliais bando išlikti jūroje dreifuojančiame laive. Antrojoje dalyje, Pimas plaukia laivu po jūrą, kol galiausiai atsiduria antarkties vandenyne. Ši istorija man pasirodė kiek nuobodoka, nes labiau primena jūreivio dienoraštį, joje pasakojama kas vyksta laive, jūroje, kaip jie keliauja ir ką nuveikia. Laimei istorija greitai pagauna kitą siužeto vingį. Nuo šio momento istorija vėl pakrypsta link išlikimo. Knyga man pasirodė gan tikroviška, net knygos pradžia, kurioje pasakojama kaip A. Gordonas Pimas kreipiasi į rašytoją Po (spėju turima omeny patį E. A. Po), kad šis aprašytų jo išgyventą istoriją. Visgi Po įkalba Pimą pačiam griebtis plunksnos, nors padeda parašyti kelis pirmus skyrelius. Kalbama, jog angliškoje versijoje, nuo ketvirtojo skyriaus ryškiai jaučiamas stiliaus pasikeitimas, na asmeniškai aš dėl vertimo nepajaučiau skirtumo. Visa ši kelių puslapių įžanga sukuria įspūdi, neva aprašyti nuotykiai iš tikrųjų buvo, o toks Pimas, yra realus asmuo. Taip pat ši Po knyga mane nustebino ir įvairių mokslinių faktų gausa. Visgi tų faktų panaudojimas man pasirodė kiek dirbtinis. Pavyzdžiui, rašytojas Žiulis Vernas moka jais puikiai laviruoti ir įterpti į kūrinį, skaitytojui net nepajautus. Kaip bebūtų tai man pasirodė kažkas neįprasto tarp Po kūrybos. Apskritai kūrinys pasirodė pakankamai įdomus ir unikalus. Manau net filmą galima būtų bandyti susukti jei tokio dar nėra, nes R. L. Stivensono „Lobių sala“ jau taip nuvalkiota ta gausybe perdirbimų, kad net žiūrėt į tą pusę nesinori.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą