Turbūt visi yra girdėję apie Robiną Hudą ir jo linksmą įstatymo atstumtųjų vyrukų būrį: galingąjį mažąjį Džoną, drąsųjį Raudonąjį Vilį, muzikalųjį Alaną iš Slėnio ir vienuolį Tuką. H. Pailo knygoje rasite visus smagius pasakojimus, kaip Robinas Hudas ir Mažasis Džonas kovojo lazdomis ant liepto per upelį, kaip Robinas laimėjo gryno aukso strėlę šaudymo iš lanko varžybose, ir kaip Notingamo šerifas, norintis sugauti Robiną Hudą, buvo daug kartų pergudrautas.
Šitą knygą buvau ėmęs skaityti dar vaikystėje, bet taip ir nepabaigiau. Tačiau čia nieko keisto, nes vaikystėje retai imdavau knygas į rankas ir skaičiau tik privalomąją mokyklinę literatūrą. Kaip bebūtų, šią knygą kiek pamenu pasirinkau pats, dėl gražaus viršelio, tačiau perskaitęs kokį trečdalį, geriau pasirinkau linksmybes lauke nei akių „gadinimą“ skaitant. Dabar, po tikrai ne mažo laiko tarpo, prisiminiau šią knygą ir nusprendžiau susiieškoti ir iš naujo perskaityti. Na ir likau nenusivylęs. Labai šauni, linksma knyga, pasakojanti apie vieno vagies, Robino Hudo, nuotykius gyvenant Šervudo girioje su galybe kitų šaunių, tvirtų ir drąsių vyrų. Labai smagi knyga. Ji man kažkuo priminė J. R. R. Tolkien knygas, tarkim „Hobitas, arba Ten ir Atgal“. Tačiau žinoma ne turiniu. Šios abi knygos priskiriamos tokiai kategorijai, kad nesuprasi, ar jos skirtos vaikui ar suaugusiam. Taip pat tiek vienoje, tiek kitoje gausu gražių dainų. Ir alutis čia mėgstamas abiejose. Kaip bebūtų, man labai patiko atitrūkti nuo įprastos mano skaitomos literatūros ir pasinerti į viduramžišką aplinką. Knyga patiko ir tuo, kad nevargino įvairiomis datomis, detaliais aprašymais, kaip tarkim A. Diuma knygos. Visai neprailgo ir net buvo gaila, kad taip greitai baigėsi. Taip pat patiko ir tai, kad nors knyga yra kaip vienas kūrinys, iš esmės galima atsiversti bet kurį skyrelį ir skaityti kaip atskirą linksmą istoriją. Nuliūdino tik vienas dalykas. Aš knygoje pasigedau paties Hovardo Pailo iliustracijų. Na bent tame leidime kurį skaičiau (dėl kitų nežinau). Juk Pailas yra net labiau žinomas kaip knygų iliustratorius, o ne kaip rašytojas. Tad neįdėti jo iliustracijų į jo paties kūrinį – tikrai gėda. Taip pat kiek nuvylė tai, kad yra keletas gan panašių skyrelių: Robinas ar koks jo kolega iš girios sutinka kokį nepažystamąjį, jie susikauna, Robinas pralaimi ir pakviečia laimėtoją prisidėti prie jo komandos. Tokių panašių skyrelių yra koks penketas. Kaip bebūtų rekomenduoju knygą tiek jaunam, tiek ir vyresniam. Kiekvienas linksmai praleis laiką, iš širdies pasijuoks, o gal įkvėptas Robino Hudo ir jo vyrų, pats sumanys parašyti ir padainuoti kokią linksmą dainą. Beja man patiko kaip knygoje pavaizduoti valkatos. Jau tada buvo aišku, kad jie tikri sukčiai. Aš ir pats manau, kad didesnė dalis tų „paprašaikų“ yra eiliniai veltėdžiai ir tinginiai. Knygos pabaiga mam pasirodė liūdna ir labai netikėta. Ji griauna nusistovėjusį stereotipą, kad viskas baigiasi „... ir jie laimingai ir ilgai gyveno“. Mano požiūriu, šio romano pabaiga labai gyvenimiška.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą