Į šią apsakymų rinktinę sudėti beveik visi žymiausi E. A. Po darbai: pirmasis jo prozos kūrinys – apsakymas „Mecengeršteinas“ (1832 m.), geriausiu Baltimorės apsakymu 1833 m. išrinktas „Rankraštis, rastas butelyje“, pirmasis jo detektyvinis kūrinys „Žmogžudystė Morgo gatvėje“ ir daugelis kitų. Apsakymuose, groteskuose, satyrose, parodijose, mistifikacijose, pinamose iš meilės, siaubo, fantastikos elementų, pasitelkdamas sąmojį ir ironiją, E. A. Po demaskuoja XIX a. visuomenės bedvasiškumą.
Rašytojo kūriniuose esama ir gilių psichologinių įžvalgų, gilinamasi į pasąmonės sritį. Jį domino asmenybės vidinės baimės ir susiskaidymas. Jo herojai, net ir įžvalgiausieji analitikai, dažnai yra neurotiškos asmenybės – kaip ir pats autorius. E. A. Po išplėtė psichologinės literatūros ribas, atverdamas kelią F. Dostojevskiui, Fr. Kafkai, Ch. Borgesui, V. Folkneriui ir kt.
E. A. Poe, kuris ne viename savo kūrinyje pavojingai priartėja prie padorumą nuo nešvankybės skiriančios ribos, rašė, kad pagrindinis apsakymo tikslas – netikėtumas. Rašytojui neabejotinai pavyko šį tikslą pasiekti.
Apžvalgą norėčiau pradėti kūriniais, kurie labiausiai patiko. Iš ilgesnių man labiausiai patiko apsakymai „Neprilygstamas Hanso Pfalio nuotykis“ – fantastinė novelė pasakojanti apie vieno mokslininko kelionę į mėnulį; „Nužudymas Morgo gatvėje“ – anglakalbių pasaulyje laikoma pirmuoju detektyviniu kūriniu, konkrečiai dėl šio kūrinio ir ėmiau skaityti šią knygą; „Auksinis vabalas“ – novelė apie piratų lobio paiešką, novelė „Akiniai“, kur pasakojamos bėdos ištinkančios juos ignoruojančius ir kt. Iš trumpesnių labiausiai patiko „Raudonosios mirties kaukė“, „Išdavikė širdis“, „Berenikė“, „Juodasis katinas“, „Tūkstantis antroji Šachrazados pasaka“ ir kitos. Atvirai pasakius, nemaža dalis novelių yra pakankamai sunkiai suvokiamos ir man pasirodė gan sudėtingos. Iš tikrųjų keista, kad šita knyga priskiriama 5-8 klasės moksleiviams. Man atrodo šis rašytojas nėra vienas iš lengviausiai suvokiamų, moksleiviams rašyti interpretacijas turėtų būti net košmariškas. E. A. Po turi labai savitą rašymo stilių. Jo novelės dažniausiai prasideda kito rašytojo žodžiais, ištrauka, ar apskritai kokiu lotynišku, vokišku, prancūzišku ar kitu posakiu. Būdavo sunku susigaudyti, kada kalba pats rašytojas, o kada jo kūrinio herojus. Kūriniai gan painūs ir sunkiai suvokiami, dėl ko daug kam gali pasirodyti net neįdomūs ar nuobodūs. Dauguma jų rašoma, gal net visi, pirmuoju asmeniu, taip labiau išskiriant tą savąjį „aš“, kuris yra liūdnas, nusivylęs, melancholiškas, bijantis, skausmą patiriantis, labai žmogiškas. Rašymo stilius yra glaustas, tikslus, keistas. Be to, jei kalbant konkrečiai apie šią knygą, tai kūrinių daug, lyg ir gerai, bet jie tarpusavyje nesiderino. Savotiškas kūrinių kratinys. Būtų buvę smagiau, jei jie būtų atrinkti pagal žanrą, pavyzdžiui, detektyviniai ar fantastiniai, nes dabar vieni filosofiniai, moksliniai, kiti nuotykių, dar kiti detektyviniai ar siaubo. Labai sunku pereiti nuo vieno kūrinio prie kito. Asmeniškai man labiausiai patiko detektyviniai, siaubo ir fantastiniai. Ypač siaubo, kur rašytojas gan lengvai manipuliuoja skaitytoju, keldamas įtampą ir stingdantį siaubą. Kai kurie kūriniai man priminė A. K. Doilio parašytus. Bet tai nenuostabu, nes Doilis rašydamas savo kūrinius, ne kartą rėmėsi šiojo kūryba. Taip pat noriu čia įtepti ir Gi de Mopasaną. Pastarojo novelės tikrai neblogos ir su mintimi. Alano Po novelės kažkuo panašios, tik jose tas kūrinio tikslas taip lengvai nematomas, arba nevisada toks jau ir svarbus. Jo ieškoti reikėtų detaliau nagrinėjant istoriją ir jos ištakas. Šiaip knyga išties nebloga, verta perskaityti. Dar vienas dalykas kuris man patiko, kad knygos gale yra trumpa rašytojo biografija ir straipsniai apie jį.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą