„Rudens auka“ ~ Mons Kallentoft

„Rudens auka“ (Mons Kallentoft, 2015 m.). Knygos įvertinimas: ⭐5/5.

Gūdžią rudens naktį senos grafų giminės dvare įvykdytas kraupus nusikaltimas – nužudytas visai neseniai iš kilmingųjų savininkų dvarą nusipirkęs milijonierius. Išsiaiškinti, kas tai padarė, pavedama tyrėjų grupei, kurioje dirba ir Malina Fors.

Įtarimas pirmiausia krinta ant senųjų šeimininkų – juk išdidūs aristokratai niekada neslėpė savo pasidygėjimo išsišokėliu, o savo valdas jam pardavė tik prispirti skurdo.

Ieškodama tiesos, Malina atskleidžia seną ir kraupią giminės paslaptį. Pasirodo, visiškai svetimi žmonės gali būti tarpusavyje susiję.

Taigi, skaitau jau trečią Malinos Fors serijos knygą, dar tamsesnę, dar niūresnę, dar komplikuotiškesnę. Jei Monso Kallentofto knygos Jums atrodo niūrios, Jūs dar neskaitėte šios. Juk ne veltui jos veiksmas vyksta rudenį, patį niūriausią metų laikotarpį. Tai toks metų laikas, kuris tarsi sako, gali ir bus daug blogiau...

Šį rudenį dangaus skliautas plyšo pusiau. Lietus čaižė miestą, laukus, miškus ir žmones. Lijo visais įmanomais debesims pavaldžiais būdais. Kelis sykius buvo užsikimšusi kanalizacija. Iš apsemtų šulinių į Linšiopingo gatves plūdo negyvi vabalai ir prigėrusios pelės. Žmonės vaikščiojo vieni, sušlapę it šunys.

Malina šį drėgną ir lietingą rudenį pasitiks savo automobilyje, važiuodama viena į savo butą mieste. Pernai, besibaigiant vasarai, Malina ir Tuvė persikraustė atgal pas Jane į namą už Malmsleto. Po daugiau nei dešimtmetį trukusių skyrybų jie nutarė pabandyti dar kartą. Tačiau jei Jūs manote, kad viskas klostysis gerai ir laimingai, Jūs dar nepažinote šio pasaulio vargų ir koks likimas kartais gali būti negailestingas...

Kitą rytą pagiringa Malina sulaukia skambučio, liudijančio, kad įvyko kažkas rimta. Savo naujai nupirktos pilies vandens griovyje randamas peiliu subadytas ir prigėręs jos naujasis šeimininkas Jeris Petersonas. 45-erių metų garsus advokatas, verslininkas, šiek tiek miglotos reputacijos verslo teisės specialistas, susikrovęs turtus Stokholme.

Senoji pilis anksčiau priklausė Fogelšio šeimai, vienai garsiausių didikų šeimų visoje apskrityje. Šeimai, apie kurią visi ką nors žinojo, nors iš tiesų nieko konkretaus. Šeimą dabar sudarė senas tėvas ir du suaugę vaikai: sūnus ir dukra, kurie buvo priversti atsikratyti savo turto dėl pinigų stygiaus.

Tuo metu pilis stūksojo nepajudinama ir didinga, perstatyta ir rekonstruota pagal ekscentriškas protėvių užgaidas. Variniu stogu, blizgančiu net tada, kai dangų būdavo aptraukę žemi debesys, senosiomis šaudymo angomis ir vėliau įrengtais puošniais langais. Jau iš tolo buvo galima matyti plikai tinkuotu akmeniu suręstas trijų aukštų sienas besispraudžiančias aukštyn iš žemės plutos, mūrus besistiebiančius į pilką dangų, lyg manančius, kad gali ten kažką spręsti, bei dideles žemės valdas, gaubiančias ją iš visų pusių.

Ir nors visas šis peizažas ir primins mums Agatos Kristi kūrinių turinį, Monsas Kallentoftas neleis mums mėgautis banaliais didikų pokalbiais ir vieno seklio su ištaigingais riestais ūsais išmone. Rašytojas mums parodys žymiai didesnę dramą, parodys visas šio pasaulio negandas ir kad gyvenimas yra daug sudėtingesnis ir komplikuotiškesnis, nei vaizduojamas pigiuose detektyviniuose romanuose.

Įminti nusikaltimą apsiims Fors, Šiomanas, Jakobsonas, Akbaras, Martinsonas ir Ekenbergas. Policininkams nebus kada ilsėtis, juk pirmiausia jie turės išsiaiškinti žudiko motyvą, gal kažkas siekė apiplėšti naująjį savininką, o gal tai kerštauja buvę verslo partneriai, ar supykę senieji pilies savininkai? Tada turės susekti žudiką, o galiausiai pagavus skirti jam užtarnautą bausmę.

Policija savo tyrimą pradės nuo apylinkės apžiūros, tada atliks mirusiojo skrodimą, klausinės buvusius pilies savininkus, kapstysis nužudytojo finansuose, atsakinės į žurnalistų klausimus, vysis sprunkantį įtariamąjį, ar gilinsis į aukos praeitį.

Iš tikrųjų su kiekviena nauja rašytojo Monso Kallentofto knyga aš vis labiau pamilstu Malinos Fors serijos romanus. Taip, jie yra sudėtingi, taip, jie niūrūs, taip, juos sunku skaityti, o dar sunkiau suvirškinti, bet juk ir šis pasaulis nėra paprastas. Sutinku, skaityti apie pasaulio negandas nėra lengva, bet tik per jas mes pažįstame savo, savo jausmus ir tai, kokie mes esame iš tikrųjų. Galvokime, kad visi mūsų vargai yra tik laikini ir kad jie mus kada nors paliks. Palinkėkime sau stiprybės ir mąstykime pozityviau, o būtent, kad mūsų gyvenimo ruduo bus daug šviesesnis, daug skaidresnis, daug šiltesnis už Malinos Fors rudenį, o ir spalvų jame bus daugiau nei vien tik pilka ir ruda. Stiprybės tau Malina, stiprybės...

Su nekantrumu lauksiu naujojo Monso Kallentofto romano, kuriame šį kartą mes turėtume pamatyti Linšiopingą pavasarį.

„Vasaros angelai“ ~ Mons Kallentoft

„Vasaros angelai“ (Mons Kallentoft, 2015 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Žiemos speigą pakeitė alinanti vasaros kaitra, tokia, kokios Švedijoje retai besulauksi. Linšiopingas apsnūdo, gatvės ištuštėjo. Bet netikėtai ramybė buvo sudrumsta. Vieną rytą parko pavėsinėje rasta penkiolikmetė mergina: kūnas nusėtas žaizdomis, pati nuo patirto sukrėtimo ničnieko nepamena...

Inspektorė Malina Fors pradeda tyrimą. Tačiau kriminalinė policija niekaip neįstengia užčiuopti siūlo galo, net neįtaria, kas galėjo nuskriausti mergaitę: vyras, moteris, niekdarių gauja?

Nuojauta kužda, kad nusikaltėlis veikiausiai pats yra patyręs prievartą, todėl tokiu cinišku būdu bando susigrąžinti tyrumą ir nekaltybę. O aukų vis daugėja...

Malinai Fors buvo liūdna. Nuovadoje buvo vasaros štilis, tad nebuvo darbo, galinčio nuvaryti nuo kojų arba prikaustyti dėmesį. Nebuvo rastas joks kūnas, niekas nepranešė apie dingimą, nebuvo jokio vasarinio išprievartavimo, nieko, į ką būtų verta atkreipti dėmesį. Duktė Tuvė su tėvu išvyko atostogoms į Balį, o Linšiopingą dieną naktį supo pragariškas karštis. Miestelis visiškai ištuštėjo, jame liko tik turintys dirbti, neturintys pinigų, ar nesugalvojantys, kur išvykti. Daugelis studentų išsivažinėjo į gimtuosius miestus, gatvės buvo vaiduokliškai tuščios, parduotuvės atidarytos tik dėl to, kad taip turi būti. Oras atsidavė dulkėmis ir dūmais, tačiau ne dėl gaisraviečių, o nuo lėtai be ugnies svylančios žolės...

...ir štai vieną tokią vasariškai karštą dieną baseine besimaudančią policininkę Maliną pasiekia pranešimas iš kolegos policininko, kad Sodininkystės draugijos parke rasta nuoga paauglė. Atvykusi į vietą Malina įsitikina, kad mergina gyva, tačiau išprievartauta.

Netrukus policija gauna pranešimą ir apie dingusią paauglę, kurios pasigedo iš užsienio grįžę tėvai. Malina Fors imasi tyrimo, kuris netrukus virsta virtinę skandalų. Kriminalinė Švedijos policija ima gainiotis vaiduoklį, visiškai nenutuokdamas ko ieško: vyro, moters, ar grupės nusikaltėlių. Psichologai sako: nusikaltėlis pats yra smurto auka, o dabar taip elgdamasis tarsi bando apsivalyti. Tuo metu aukų vis daugėja...

Na turiu prisipažinti, kad su kiekviena nauja Malinos Fors serijos knyga aš vis labiau įsitraukiu į šią kriminalinę seriją. Taip, knygos rašymo stilius neįprastas (jis pateikiamas esamuoju, o ne būtuoju laiku), taip pasakojimas kiek padrikas (čia dažnai šokinėjama tarp dabarties, praeities ir prisiminimų), taip, Malinos minčių voratinklį išpainioti sugebės ne kiekvienas (turbūt, trečdalis knygos yra skirta Malinos apmąstymams), tačiau pasakojimas yra labai tikroviškas ir realus, o nusikaltimų motyvai įtikinami. Nesakau, kad jie pateisinami, tačiau verčia susimąstyti, bei atkreipia dėmesį į psichologijos svarbą žmogaus raidai.

Šio romano pagrindinė tema yra užpuolimas, išprievartavimas ir dingimas, arba kitaip – smurtas prieš vaikus ir paauglius. Policijai knygoje teks klausinėti dingusios merginos vaikiną ir geriausią draugę, tirti kraujo mėginius, tikrinti vietinių prievartautojų alibi, ieškoti mikroskopinių dalelių kilmės, naršyti aukos facebook’ą, bet svarbiausia – bandyti perprasti nusikaltėlio charakterį.

Jei skaitant pirmąją knygą Linšiopingą kaustė stingdanti žiema, tai čia skaitytojas bandys ištverti alinančius karščius. Rašytojas viską pateikia labai įtikinamai, tad nejučia pats pradedi jaustu per kaklą bėgantį prakaitą, sausumą burnoje, ar sudrėkusią nugarą.

Nepaisant to, kad policininkės Malinos Fors personažą sukūrė rašytojas vyras, ji, mano nuomone, gavosi labai įtikinama ir su savo skeletais spintoje. Jei bandyčiau palyginti ją su kokiu kitu literatūriniu vaikėju, tai ji man labiausiai primena Heningo Mankelio Kurtą Valanderį. Jos toks pat komplikuotas charakteris, ji tokia pat niūri, tokia pat daug mąstanti, analizuojanti ir gyvenanti prisiminimais. Kai kas sako, kad ji pavaizduota per daug vyriška, bet, man atrodo, kad moteris policininkė ir turėtų būti truputį vyriška.

Skaitydamas knygą atkreipiau dėmesį į gan liūdną faktą, kad beveik visi grupiniai išprievartavimai šalyje įvykdomi dviejų ar daugiau imigrantų kilmės vaikinų. Nežinau kiek tame tiesos, bet tai nieko gero nežada, ypač dėl imigrantų antplūdžio Europoje per paskutinius kelis metus.

Vienintelis kiek nervinęs knygos aspektas buvo tai tas aukos dvasios pagalbos šauksmas ir apmąstymai pateikti romane pasviruoju šriftu. Tai man labai priminė pirmąją knygą, kur auka pleveno ore tarsi vaiduoklis, stebintis visą policijos tyrimą iš šalies. Nors iš kitos pusės, ei! Rašytojas tarsi leidžia pažvelgti į aukos mintis ir jausmus po mirties, kas yra pakankamai drąsu ir originalu.

Apibendrindamas pasakysiu, kad knyga, mano nuomone, gavosi labai vykusi, tad ateityje būtinai skaitysiu ir kitus Malinos Fors serijos romanus. Tikiuosi, kad leidykla „Nordina“ sėkmingas plėtos savo veiklą ir ateityje. Beje, romaną leidyklos svetainėje galima įsigyti vos už 3,50 €. Kur kitur Jūs dar matėte tokius stebuklus!

„Viduržiemio kraujas“ ~ Mons Kallentoft

„Viduržiemio kraujas“ (Mons Kallentoft, 2014 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Vieną speiguotą rytą jis buvo rastas pakartas vidury dykynės. Kam galėjo neįtikti geraširdis keistuolis, vienišius? Gal ši žmogžudystė – kažkieno kruvinas ritualas? O gal priežasčių reikia ieškoti aukos giminės praeityje? Asmeninių problemų kankinama jauna moteris policininkė Malina Fors bando nuplėšti nusikaltimą gaubiantį paslapčių šydą...

Dar vienas Skandinaviškas detektyvas, kurio pagrindinis tyrėjas šį kartą yra trisdešimt trejų metų Malina Fors. Ryškių, tačiau švelnių skruostikaulių moteris, mėlynomis it rugiagėlės akimis, trumpa ir kiek riesta nosimi. Kaip jau įprasta šių dienų detektyvuose, ji yra išsiskyrusi ir augina trylikametę dukterį Tuvę. Jos vyras gyvena kiek atokiau, tačiau visad atvyksta pasiimti dukros paviešėti jo namuose. Policininkės išskirtinis pomėgis – ji mėgsta kilnoti štangą. Ji įvairiais požiūriais tiesiog ideali tyrėja. Turinti nuojautą, nepailstanti, net šiek tiek maniakiška. Sumani, randa trumpesnius kelius, nebijo rizikuoti, yra protinga.

Kiek neįprasta man pasirodė tai, kad rašytojas vyras, savo knygos pagrindiniu veikėju pasirinko moterį. Moterys man atrodo daug paslaptingesnės ir labiau komplikuotos būtybės nei vyrai, tad buvo išties įdomu perskaityti, kaip rašytojas bandys įsijausti į vienos iš jų kailį.

Veiksmo vieta šį kartą ne kažkoks Stokholmas, Oslas, ar kitas kiek labiau pamėgtas Skandinavų rašytojų miestas, o Lindšiopingas. Kitados buvęs pramoninis mietas su valstiečių turgumi, dabar tapęs universitetiniu miestu. Gyventojai čia sugužėjo į mokymo įstaigas – kolegijas bei universitetą – ir netrukus lygumoje iškilo pats dabitiškiausias visoje šalyje miestas su keisčiausiais visoje šalyje gyventojais. Miestas, primenantis penktajame dešimtmetyje gimusį žmogų ar aukštąjį išsilavinimą įgijusį pilietį, kuris bet kokia kaina stengiasi nutylėti savo prarastą kilmę. Žmonės čia nori atrodyti gražūs ir šeštadieniais, tad eidami pagurkšnoti centre kavutės, puošiasi suknelėmis ir kostiumais. Universitetinė ligoninė turi geriausią visoje šalyje nudegimų skyrių. Pilotų namai, aviacijos pramonės būstinė ir dar nepamiškime lygumas bei miškus aplinkui – atgaivą tiems, kurie nespėja su greitomis permainomis.

Šį kartą mūsų herojei teks aiškintis sumaitoto ir pakarto žmogaus bylą, ką siaučiant pragariškiems šalčiams ir spaudžiant stipriam speigui bus išties nelengva padaryti.

Pirmiausia policija atidžiai ištirs žemę po numirėliu, išklausinės gyventojus ar niekas nieko nematė ir negirdėjo, bandys nustatyti mirusiojo tapatybę, kapstysis jo praeityje, klausinės šeimos narius ir pan.

Veiksmas čia bus pateikiamas kelių veikėjų akimis, tačiau didžiausias dėmesys bus sutelktas, žinoma, ties Malina Fors. Jos vidinių dialogų ir minčių voratinklių čia bus begalės, o juos suprasti ir išpainioti sugebės tikrai ne kiekvienas. Įdomiausia tai, kad tarp pasakojimo veikėjų, veiksmas bus pateikiamas ir paties mirusiojo vėlės akimis, kuri visą laiką stebės policijos darbą ir progresą. Tai buvo kiek neįprasta ir asmeniškai man nelabai priimtina.

Painios pagrindinės veikėjos mintys, mirusiojo vėlė, veiksmo pateikimas esamuoju laiku, tai tie dalykai kurie tikrai kiek nervino skaitant šią knygą. Jei reikėtų apibūdinti rašytojo naudojamą pasakojimo stilių, tai žodis „mandras“, čia tiktų labiausiai. Taip pat šis romanas man pasirodė labai „sunkus“, mat jo centre pastatomas ne tiek kraupus nusikaltimas ir jo tyrimas, kiek veikėjų psichologija ir žudymo motyvai.

Kaip bebūtų, pats policijos tyrimas, stipraus šaltuko aprašymai, ritualinis motyvas, paauglių išdaigos, senos paslaptys, ar tas Skandinaviškas lėtumas, man patiko labai. Taip pat dėmesį patraukia ir veikėjų asmeniniai gyvenimo epizodai, kaip tarkim tai, kad Malinos dukra aptinkama lovoje su savo vaikinu, policininkės buvusį vyrą kankinantys košmarai, ar jos keistoki santykiai su tėvais gyvenančiais Ispanijoje.

Manau, serijos startas yra tikrai vykęs ir dar tikrai patobulės, nors mane nuo kitų knygų pirkimo šiek tiek atbaido kiek sunkokas rašymo stilius ir niūroka atmosfera. Dar neapsisprendžiau ar investuoti pinigus į šią seriją, kadangi knygų šiai dienai yra parašyta ne tiek jau ir mažai, o devynios. Lietuvių kalba šiuo metu yra prieinamos trys serijos knygos, kurias išleido leidykla „Nordina“.