Gūdžią rudens naktį senos grafų giminės dvare įvykdytas kraupus nusikaltimas – nužudytas visai neseniai iš kilmingųjų savininkų dvarą nusipirkęs milijonierius. Išsiaiškinti, kas tai padarė, pavedama tyrėjų grupei, kurioje dirba ir Malina Fors.
Įtarimas pirmiausia krinta ant senųjų šeimininkų – juk išdidūs aristokratai niekada neslėpė savo pasidygėjimo išsišokėliu, o savo valdas jam pardavė tik prispirti skurdo.
Ieškodama tiesos, Malina atskleidžia seną ir kraupią giminės paslaptį. Pasirodo, visiškai svetimi žmonės gali būti tarpusavyje susiję.
Taigi, skaitau jau trečią Malinos Fors serijos knygą, dar tamsesnę, dar niūresnę, dar komplikuotiškesnę. Jei Monso Kallentofto knygos Jums atrodo niūrios, Jūs dar neskaitėte šios. Juk ne veltui jos veiksmas vyksta rudenį, patį niūriausią metų laikotarpį. Tai toks metų laikas, kuris tarsi sako, gali ir bus daug blogiau...
Šį rudenį dangaus skliautas plyšo pusiau. Lietus čaižė miestą, laukus, miškus ir žmones. Lijo visais įmanomais debesims pavaldžiais būdais. Kelis sykius buvo užsikimšusi kanalizacija. Iš apsemtų šulinių į Linšiopingo gatves plūdo negyvi vabalai ir prigėrusios pelės. Žmonės vaikščiojo vieni, sušlapę it šunys.
Malina šį drėgną ir lietingą rudenį pasitiks savo automobilyje, važiuodama viena į savo butą mieste. Pernai, besibaigiant vasarai, Malina ir Tuvė persikraustė atgal pas Jane į namą už Malmsleto. Po daugiau nei dešimtmetį trukusių skyrybų jie nutarė pabandyti dar kartą. Tačiau jei Jūs manote, kad viskas klostysis gerai ir laimingai, Jūs dar nepažinote šio pasaulio vargų ir koks likimas kartais gali būti negailestingas...
Kitą rytą pagiringa Malina sulaukia skambučio, liudijančio, kad įvyko kažkas rimta. Savo naujai nupirktos pilies vandens griovyje randamas peiliu subadytas ir prigėręs jos naujasis šeimininkas Jeris Petersonas. 45-erių metų garsus advokatas, verslininkas, šiek tiek miglotos reputacijos verslo teisės specialistas, susikrovęs turtus Stokholme.
Senoji pilis anksčiau priklausė Fogelšio šeimai, vienai garsiausių didikų šeimų visoje apskrityje. Šeimai, apie kurią visi ką nors žinojo, nors iš tiesų nieko konkretaus. Šeimą dabar sudarė senas tėvas ir du suaugę vaikai: sūnus ir dukra, kurie buvo priversti atsikratyti savo turto dėl pinigų stygiaus.
Tuo metu pilis stūksojo nepajudinama ir didinga, perstatyta ir rekonstruota pagal ekscentriškas protėvių užgaidas. Variniu stogu, blizgančiu net tada, kai dangų būdavo aptraukę žemi debesys, senosiomis šaudymo angomis ir vėliau įrengtais puošniais langais. Jau iš tolo buvo galima matyti plikai tinkuotu akmeniu suręstas trijų aukštų sienas besispraudžiančias aukštyn iš žemės plutos, mūrus besistiebiančius į pilką dangų, lyg manančius, kad gali ten kažką spręsti, bei dideles žemės valdas, gaubiančias ją iš visų pusių.
Ir nors visas šis peizažas ir primins mums Agatos Kristi kūrinių turinį, Monsas Kallentoftas neleis mums mėgautis banaliais didikų pokalbiais ir vieno seklio su ištaigingais riestais ūsais išmone. Rašytojas mums parodys žymiai didesnę dramą, parodys visas šio pasaulio negandas ir kad gyvenimas yra daug sudėtingesnis ir komplikuotiškesnis, nei vaizduojamas pigiuose detektyviniuose romanuose.
Įminti nusikaltimą apsiims Fors, Šiomanas, Jakobsonas, Akbaras, Martinsonas ir Ekenbergas. Policininkams nebus kada ilsėtis, juk pirmiausia jie turės išsiaiškinti žudiko motyvą, gal kažkas siekė apiplėšti naująjį savininką, o gal tai kerštauja buvę verslo partneriai, ar supykę senieji pilies savininkai? Tada turės susekti žudiką, o galiausiai pagavus skirti jam užtarnautą bausmę.
Policija savo tyrimą pradės nuo apylinkės apžiūros, tada atliks mirusiojo skrodimą, klausinės buvusius pilies savininkus, kapstysis nužudytojo finansuose, atsakinės į žurnalistų klausimus, vysis sprunkantį įtariamąjį, ar gilinsis į aukos praeitį.
Iš tikrųjų su kiekviena nauja rašytojo Monso Kallentofto knyga aš vis labiau pamilstu Malinos Fors serijos romanus. Taip, jie yra sudėtingi, taip, jie niūrūs, taip, juos sunku skaityti, o dar sunkiau suvirškinti, bet juk ir šis pasaulis nėra paprastas. Sutinku, skaityti apie pasaulio negandas nėra lengva, bet tik per jas mes pažįstame savo, savo jausmus ir tai, kokie mes esame iš tikrųjų. Galvokime, kad visi mūsų vargai yra tik laikini ir kad jie mus kada nors paliks. Palinkėkime sau stiprybės ir mąstykime pozityviau, o būtent, kad mūsų gyvenimo ruduo bus daug šviesesnis, daug skaidresnis, daug šiltesnis už Malinos Fors rudenį, o ir spalvų jame bus daugiau nei vien tik pilka ir ruda. Stiprybės tau Malina, stiprybės...
Su nekantrumu lauksiu naujojo Monso Kallentofto romano, kuriame šį kartą mes turėtume pamatyti Linšiopingą pavasarį.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą