Konį Šiobergą ir jo kolegas pribloškė žiauri filipinietės moters ir dviejų jos mažamemečių vaikų žmogžudystė. Vaikų tėvas švedas gyvena atsiskyręs nuo pasaulio ir su šeima nebendravo. Tad kaip paprastą darbą dirbusi jo žmona galėjo gyventi ištaikingame bute? Atsakymą pakuždės tolimos praeities įvykiai.
Sudėtingi veikėjų tarpusavio santykiai, įvykių peripetijos ir vis naujos aukos, – rašytoja įvilioja skaitytoją į šį painų labirintą ir priverčia sekti kvapą gniaužiantį veiksmą iki paskutinio romano puslapio.
„Mirties lopšinė“ yra jau trečioji švedų rašytojos Karinos Gerhardsen knyga, toliau tęsianti detektyvo Konio Šiobergo nuotykius. Joje pasakojama apie tai, kaip Šiobergui ir jo kolegoms tenka tirti nusikaltimą įvykdytą viename Stokholmo rajonų. Savo bute randama žiauriai nužudyta motina ir du jos mažamečiai vaikai. Policijai iš karto kyla klausimas, kaip nelegalia valytoja dirbusi moteris galėjo gyventi prestižiniame Nora Hamarbiuhamneno kvartale, kuriame butų kainos siekia kelis milijonus kronų? Ar ji turėjo turtingą gerbėją, o, galbūt, ji dirbo daugiau nei valytoja? Komanda pradeda tyrimą neturėdami jokių įkalčių, jokio apčiuopiamo motyvo. Visgi jei mįslės įminimas slypi kažkur netoliese, Šiobergas jį būtinai atras, net jei tai reikštų pirmiausia įveikti savo naktinius košmarus ir slaptus geismus.
Taigi, kaip jau supratote pasiėmiau skaityti dar vieną Skandinavišką detektyvą, išleistą niekam nežinomos leidyklos „Nordina“. Tokią mažą, ploną ir neišvaizdžią knygelę su juokingai paprastu viršeliu, vaizduojančiu peilį iškeltą virs vaikų lovytės. Iš tikrųjų tik pradėjęs skaityti šį romaną norėjau pasakyti, kad tai bus, turbūt, pirmoji rašytojos knyga, kuriai koją pakiš jos apimtis. Ji man pasirodė labai trumpa, nedetali, nusikaltimas įvykdomas pirmuosiuose kūrinio puslapiuose neįtraukiant jokios įžangos, jokios priešistorės, jokių motyvų. Buvau stipriai benusiminąs, kai netrukus pats tyrimas, visos tos šalutinės linijos ir asmeninio gyvenimo epizodai viską pataisė. Veikėjai iš plokščių tapo trimačiais, veiksmas įtraukė, atsirado įtampa ir net nekantrumas skaitant. Man net kilo klausimas, kaip rašant taip glaustai, galima tiek daug pasakyti? Vienintelis dalykas kuris liko neišbaigtas, tai tik tie aplinkos aprašymai, kuriems rašytoja visai neskyrė vietos. Jei ne kelios krentančios snaigės iš dangaus, ar keli gatvių pavadinimai, tai net nesuprastum kada ir kur vyksta romano veiksmas.
Kalbant apie patį policijos tyrimas, tai jis buvo labai profesionalus ir detalus. Policininkams knygoje tenka klausinėti aukos kaimynus, tirti mirusiosios finansus, gilintis į telefono išklotinę, ieškoti nužudytosios draugų, ar net skelbti žudiko/aukos paiešką. Viską išaiškinti apsiima Konis Šiobergas, Jensas Sandenas, Petra Vestman, Jamalis Hamadas ir aukštaūgis prokuroras Hadaras Rusenas. Prie jų turėjo prisijungti ir Einaras Eriksonas, tačiau šis dingsta kažkur be pėdsakų...
Knygos veiksmas vyksta kelių dienų bėgyje, kur kiekvienas skyrelis vaizduoja vis kitą tyrimo dienos atkarpą: rytą, popietę, vakarą ir pan. Romano veiksmas rutuliojasi gan greitai ir yra pateikiamas kelių skirtingų veikėjų akimis, įskaitant ir aukos. Pats tyrimas yra atskiestas trumpais epizodais iš veikėjų asmeninio gyvenimo, kas stipriai praskaidrina skaitymo procesą. Mes pamatysime, kaip Konis mokins savo sūnų matematikos, kaip jis ieškos savo šeimos šaknų, kaip Hamadas ateis pataisyti Jenės kompiuterio, ar Petra bandys susitaikyti su savo išprievartavimu.
Vienas išskirtinesnių Gerhardsen knygų elementų yra aktualių dalykų įtraukimas į romaną. Šį kartą tai buvo depresija sergančio žmogaus pavaizdavimas, nelegalus darbas, vedybos už kitataučio, pornografija, tėvų aplaidumas ir t. t. Knygos vertę taip pat labai stipriai pakėlė ir nusikaltimo motyvas, kuris buvo labai tikroviškas. Tiksliau gal net ne motyvas, o istorija kuri slėpėsi po visais tais įvykiais. Ji man pasirodė tokia tragiška, kad net verkti norėjosi.
Manau, kūrinys gavosi labai vykęs ir išties išskirtinis, nors perskaitęs tris Gerhardsen ir dvi Monso Kallentofto knygas (trečią skaitysiu jau netrukus), prioritetą aš visgi teikčiau pastarajam. Jo sukurtas Malinos Fors personažas, mano nuomone, gavosi daug gyvesnis ir tikroviškesnis. O ir knygos daug storesnės, bei žymiai vaizdingesnės. Kaip bebūtų, lauksiu naujų Gerhardsen romanų vertimų, mat su kiekviena knyga rašytojos kūriniai tik gerėja ir gerėja.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą