„Mirties lopšinė“ ~ Carin Gerhardsen

„Mirties lopšinė“ (Carin Gerhardsen, 2016 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Konį Šiobergą ir jo kolegas pribloškė žiauri filipinietės moters ir dviejų jos mažamemečių vaikų žmogžudystė. Vaikų tėvas švedas gyvena atsiskyręs nuo pasaulio ir su šeima nebendravo. Tad kaip paprastą darbą dirbusi jo žmona galėjo gyventi ištaikingame bute? Atsakymą pakuždės tolimos praeities įvykiai.

Sudėtingi veikėjų tarpusavio santykiai, įvykių peripetijos ir vis naujos aukos, – rašytoja įvilioja skaitytoją į šį painų labirintą ir priverčia sekti kvapą gniaužiantį veiksmą iki paskutinio romano puslapio.

„Mirties lopšinė“ yra jau trečioji švedų rašytojos Karinos Gerhardsen knyga, toliau tęsianti detektyvo Konio Šiobergo nuotykius. Joje pasakojama apie tai, kaip Šiobergui ir jo kolegoms tenka tirti nusikaltimą įvykdytą viename Stokholmo rajonų. Savo bute randama žiauriai nužudyta motina ir du jos mažamečiai vaikai. Policijai iš karto kyla klausimas, kaip nelegalia valytoja dirbusi moteris galėjo gyventi prestižiniame Nora Hamarbiuhamneno kvartale, kuriame butų kainos siekia kelis milijonus kronų? Ar ji turėjo turtingą gerbėją, o, galbūt, ji dirbo daugiau nei valytoja? Komanda pradeda tyrimą neturėdami jokių įkalčių, jokio apčiuopiamo motyvo. Visgi jei mįslės įminimas slypi kažkur netoliese, Šiobergas jį būtinai atras, net jei tai reikštų pirmiausia įveikti savo naktinius košmarus ir slaptus geismus.

Taigi, kaip jau supratote pasiėmiau skaityti dar vieną Skandinavišką detektyvą, išleistą niekam nežinomos leidyklos „Nordina“. Tokią mažą, ploną ir neišvaizdžią knygelę su juokingai paprastu viršeliu, vaizduojančiu peilį iškeltą virs vaikų lovytės. Iš tikrųjų tik pradėjęs skaityti šį romaną norėjau pasakyti, kad tai bus, turbūt, pirmoji rašytojos knyga, kuriai koją pakiš jos apimtis. Ji man pasirodė labai trumpa, nedetali, nusikaltimas įvykdomas pirmuosiuose kūrinio puslapiuose neįtraukiant jokios įžangos, jokios priešistorės, jokių motyvų. Buvau stipriai benusiminąs, kai netrukus pats tyrimas, visos tos šalutinės linijos ir asmeninio gyvenimo epizodai viską pataisė. Veikėjai iš plokščių tapo trimačiais, veiksmas įtraukė, atsirado įtampa ir net nekantrumas skaitant. Man net kilo klausimas, kaip rašant taip glaustai, galima tiek daug pasakyti? Vienintelis dalykas kuris liko neišbaigtas, tai tik tie aplinkos aprašymai, kuriems rašytoja visai neskyrė vietos. Jei ne kelios krentančios snaigės iš dangaus, ar keli gatvių pavadinimai, tai net nesuprastum kada ir kur vyksta romano veiksmas.

Kalbant apie patį policijos tyrimas, tai jis buvo labai profesionalus ir detalus. Policininkams knygoje tenka klausinėti aukos kaimynus, tirti mirusiosios finansus, gilintis į telefono išklotinę, ieškoti nužudytosios draugų, ar net skelbti žudiko/aukos paiešką. Viską išaiškinti apsiima Konis Šiobergas, Jensas Sandenas, Petra Vestman, Jamalis Hamadas ir aukštaūgis prokuroras Hadaras Rusenas. Prie jų turėjo prisijungti ir Einaras Eriksonas, tačiau šis dingsta kažkur be pėdsakų...

Knygos veiksmas vyksta kelių dienų bėgyje, kur kiekvienas skyrelis vaizduoja vis kitą tyrimo dienos atkarpą: rytą, popietę, vakarą ir pan. Romano veiksmas rutuliojasi gan greitai ir yra pateikiamas kelių skirtingų veikėjų akimis, įskaitant ir aukos. Pats tyrimas yra atskiestas trumpais epizodais iš veikėjų asmeninio gyvenimo, kas stipriai praskaidrina skaitymo procesą. Mes pamatysime, kaip Konis mokins savo sūnų matematikos, kaip jis ieškos savo šeimos šaknų, kaip Hamadas ateis pataisyti Jenės kompiuterio, ar Petra bandys susitaikyti su savo išprievartavimu.

Vienas išskirtinesnių Gerhardsen knygų elementų yra aktualių dalykų įtraukimas į romaną. Šį kartą tai buvo depresija sergančio žmogaus pavaizdavimas, nelegalus darbas, vedybos už kitataučio, pornografija, tėvų aplaidumas ir t. t. Knygos vertę taip pat labai stipriai pakėlė ir nusikaltimo motyvas, kuris buvo labai tikroviškas. Tiksliau gal net ne motyvas, o istorija kuri slėpėsi po visais tais įvykiais. Ji man pasirodė tokia tragiška, kad net verkti norėjosi.

Manau, kūrinys gavosi labai vykęs ir išties išskirtinis, nors perskaitęs tris Gerhardsen ir dvi Monso Kallentofto knygas (trečią skaitysiu jau netrukus), prioritetą aš visgi teikčiau pastarajam. Jo sukurtas Malinos Fors personažas, mano nuomone, gavosi daug gyvesnis ir tikroviškesnis. O ir knygos daug storesnės, bei žymiai vaizdingesnės. Kaip bebūtų, lauksiu naujų Gerhardsen romanų vertimų, mat su kiekviena knyga rašytojos kūriniai tik gerėja ir gerėja.

„Pažaiskime namus“ ~ Carin Gerhardsen

„Pažaiskime namus“ (Carin Gerhardsen, 2015 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Tarp Švedijos ir Suomijos krantų kursuojančiame kelte rasta nužudyta paauglė. Inspektorius Konis Šiobergas vyksta į mergaitės namus pranešti tragišką žinią artimiesiems. Tuo pačiu metu didžiuliame Stokholme pavojus gresia ir dar vienai mažytei mergaitei. Policija, lenktyniaudama su laiku, žūtbūt privalo sučiupti nuožmų žudiką...

Taigi pasiėmiau skaityti dar vieną Karinos Gerhardsen knygą, pavadinimu „Pažaiskime namus“. Ji yra jau antroji serijos knyga pasakojanti apie detektyvą Konį Šiobergą ir policininkę Petra Vestman. Nieko nelaukdamas pasakysiu, kad knyga man pasirodė žymiai įdomesnė nei pirmasis romanas, o rašytojos progresas yra matomas tiesiog plika akimi.

Šioje knygoje tiriamos dvi atskiros bylos. Tai tarp Švedijos ir Suomijos krantų kursuojančiame kelte rastos pasmaugtos paauglės byla, ir parke atsitiktinai rastos nužudytos motinos byla. Vieną iš jų, kaip jau supratote, tiria detektyvas Konis Šiobergas, na o kitą – Petra Vestman. Tačiau dėmesio centre čia yra ne tiek žmogžudystės, kiek rašytojos noras atkreipti skaitytojo dėmesį į gan aktualias šių dienų problemas. Rašytojos gebėjimas neįkyrint skaitytojui pristatyti šių dienų negandas yra tas dalykas, kuris yra išties vertas pagyrų. Rašytoja atkreipia dėmesį į tokias aktualijas, kaip prievarta šeimoje, netinkamas vaikų auklėjimas, seksualinis išnaudojimas, pedofilija, seksualinis priekabiavimas darbe, kibernetinės atakos ir t. t. Ji priverčia skaitytoją pasijusti nepatogiai, susigėsti, priverčia atmerkti akis ir susimąstyti apie tai, kas yra negerai šių dienų pasaulyje ir ką reikėtų daryti, kad tai galėtume pakeisti.

Romanas prasideda keistu prologu vykstančiu 1964 metais, kuriame vaizduojama vaiko prievartos scena, kuri kaip mes suprantame vėliau, yra dar viena neišsakyta ir giliai pasąmonėje užslėpta istorija. Vėliau seka scena, vaizduojanti girtuokliaujančią motiną, su kuria kartu geria ir rūko keturiolikos ir šešiolikos metų vaikai, o dar vėliau seka – namuose palikta ir užmiršta viena maža trijų metų mergaitė.

Be šių dalykų knygoje mes atrandame ir kitų istorijų, kurios seka nuo pirmosios knygos. Jos tarsi priverčia skaitytoją neskaičiusį pirmosios knygos pagalvoti apie serijos ištakas ir jų perskaitymą. Petrai Vestman kažkas nuolat skambinėdavo, o kai ji atsiliepdavo, tylėdavo. Greičiausiai tai buvo antrasis vyras, kuris dalyvavo ją išprievartaujant, ir kuris viską filmavo. Tai kėlė Petrai nerimą, mat skambintojas norėjo ją įbauginti ir nubausti. Taip pat romane mes susiduriame su Šiobergą vis dar kankinančiais įkyriais sapnais, kuriuose vaizduojama moteris šioje knygoje jau įgavo pavidalą. Taigi kaip jau supratote, šiuo romanu rašytoja ne tik pratęsia ankstesnės knygos istorijas, bet ir papildo vaikėjus naujomis detalėmis, taip padarydama juos dar tikroviškesniais ir realistiškesniais. Mes sužinome, kad Šiobergas yra pedantas – jei stalas būdavo nuklotas popieriais ir segtuvais, jis negalėdavo dirbti. Vestman mėgsta treniruotis bėgiodama parke ir pan. Vienintelis dalykas mane kiek sunervinęs buvo tas, kad rašytoja labai jau stereotipiškai pavaizdavo romano personažus vyrūs. Jei Šiobergas pirmoje knygoje buvo pavaizduotas, kaip laimingai vedęs vyras, turintis penkis vaikus, tai čia jis pavaizduotas kaip neištikimas žmogus, negalintis suvaldyti savo geismų. Rašytoja tarsi pasako – visi vyrai kiaulės. Susidaro toks jausmas, kad Gerhardsen veikėjai čia yra sąmoningai atrinkti iš skirtingų visuomenės sluoksnių, taip norint parodyti, būtent, tos visuomenės elementų gausą ir įvairovę. Čia yra ir girtuoklių tėvų, ir mušeikų tėvų, ir pedofilų, ir neištikimų vyrų, ir apleistų vaikų, ir „sunkių“ paauglių, ir t. t.

Kalbant apie policijos tyrimą, tai jis man pasirodė daug profesionalesnis nei pirmojoje knygoje, nors viską galima nesunkiai įminti paprasčiausios logikos dėka. Tiesa, pats finalas man pasirodė keik per daug painus, tad, turiu prisipažinti, nevisiškai jį supratau. Romano aktualumas pribloškia, nepaisant to kad jį parašiusi autorė gyvena kitoje Baltijos jūros pusėje. Knygos pasakojimas sumanus, veikėjai įdomūs, pabaiga nenuspėjama. Ko dar galima norėti iš detektyvo? Karina Gerhardsen neleidžia skaitytojui likti apatiškam, ji parodo, kas yra negerai šiandieninėje visuomenėje, tačiau problemos sprendimo nepateikia, palikdama tai padaryti pačiam skaitytojui.

Jau netrukus turi išeiti trečioji rašytojos knyga, kuri vadinsis „Mirties lopšinė“.

„Imbierinis namelis“ ~ Carin Gerhardsen

„Imbierinis namelis“ (Carin Gerhardsen, 2014 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Grįžusi iš Stokholmo ligoninės namo, Ingrida Olson savo virtuvėje rado vyriškį. Anksčiau nekviestojo svečio ji niekada nebuvo mačiusi. Tačiau jis buvo nepavojingas – jis buvo negyvas.

Tyrėjas kriminalistas Konis Sjobergas priima iššūkį. Jo komanda išsiaiškina, kad tai vidutinio amžiaus vedusio vyriškio kūnas. Bet kaip jis ten pateko? Kas jį užmušė?

Nėra nei įtariamojo, nei motyvų. Konio Sjobergo komanda turės nemažai paplušėti, kol pastebės šios bylos sąsajas su kitomis, iš pirmo žvilgsnio – atsitiktinėmis žmogžudystėmis. Ir supras, kad susidūrė su žudiko maniako vendeta...

Taigi pasiėmiau skaityti dar vieną skandinavišką detektyvą, kurį išleido ne kas kitas, o leidykla „Nordina“. Šis yra savotiška priešingybė mano prieš tai skaitytam romanui „Viduržemio kraujas“. Jei romaną „Viduržiemio kraujas“ parašė vyras, tačiau jo pagrindine veikėja pasirinko moterį vardu Malina Fors, tai romane „Imbierinis namelis“, mes randame rašytoją moterį, kuri savo knygos herojumi nusprendė padaryti vyrą komisarą Konį Sjobergą. Šis yra savotiška priešingybė Malinai Fors. Jis yra vedęs, turi mylinčią žmoną ir net penkis vaikus, iš kurių du dvynukai yra įvaikinti, kai jų motina juos paliko, o netrukus perdozavo heroinu. Jis gyvena bute Skonės gatvėje, keliasi anksti, o gulasi vėlai. Yra atsidavęs šeimai ir darbui, yra darbštus ir patikimas tyrėjas.

Šį kartą jam teks tirti mirtinai sumušto ir nužudyto vyro bylą, kurį savo virtuvėje aptiko namo iš ligoninės grįžusi senutė. Visgi netrukus paaiškėja, kad žmogžudysčių yra daugiau, o visus nužudytuosius sieja bendra praeitis. Nors knygos nugarėlė nutyli kokia yra pagrindinė šios knygos idėja, aš ją atskleisiu, mat kiekvienas pasiėmęs skaityti šią knygą, jos pagrindinę mintį pagaus nuo pirmųjų puslapių. Knygoje kalbama apie patyčias ankstyvoje vaikystėje ir kaip tai pakeičia mūsų gyvenimus.

Romanas prasideda nepaprastai gražiu mokyklos aprašymu: senas namas, stovintis žole apaugusios kalvos viršūnėje, apsuptas pušų, užapvalintais langų apvadų kampais, aplinkui tylu, pavėsis, loja šunys ir t. t., atrodo puiki vieta leisti savo dienas ir džiaugtis gyvenimu. Ir visgi čia mes susiduriame su engiamu berniuku ir mergaite, iš kurių visi tyčiojasi, o jų patyčias netgi palaiko „akla“ mokyklos auklėtoja.

Kitaip sakant rašytoja bando atkreipti skaitytojo dėmesį į gan aktualią visuomeninę problemą – patyčias. Aš pats esu ragavęs patyčių, lygiai kaip ir esu tyčiojęsis, taigi tikrai suprantu šią problemą. Iš kitos pusės, pats siužetas – žmogus, kerštaujantis už vaikystės skriaudas, man pasirodė kiek vaikiškas ir banalokas, nors, turbūt, gyvenimiškas. Juk ir filmų bei serialų šia tema sukurta begalės.

Kalbant apie veikėjus, tai jie yra pakankamai įdomūs ir autentiški, nors Mons Kallentoft bandymas įsijausti į veikėją moterį man pasirodė labiau vykęs. Pagrindiniai veikėjai čia galima sakyti du. Tai tyrėjas Konis Sjobergas, ir auka Tomas Karlsonas. Vyras gyvenantis blankiame ir ankštame bute, be šeimos, be draugų, be gyvenimo kurio norėtų. Veiksmas čia pateikiamas ir kitų veikėjų akimis, tačiau tai nėra naujiena skandinaviškų detektyvų tarpe, todėl aš jų nevardinsiu. Pasakysiu tik tai, kad kiekvienas iš jų turi savo vietą ir ji kiekviena yra svarbi šios knygos istorijoje. Galbūt, reikėtų tik išskirti policininkę Petrą Vestman, kuri pasiūlo alternatyvią veiksmo liniją, mat po vieno naktinio pasisėdėjimo bare pasijunta išprievartauta.

Knyga randa pradžią nedideliame miestelyje Katrineholme, gyvenvietėje pietryčių Švedijoje, kur gimė ir augo pati knygos rašytoja. Manau, šis sutapimas nėra vienintelis, galbūt, net pati patyčių tema buvo ar yra aktuali rašytojai vienokiu ar kitokiu būdu.

Knygoje mes kartu su komisaru Koniu ir jo komanda bandysime įminti seriją žiaurių ir brutalių nusikaltimų. Mūsų herojams teks kalbėtis su nužudytųjų artimaisiais, apklausti kaimynus, ieškoti sąsajų tarp žuvusiojo ir senutės, apieškoti butą, imti pirštų antspaudus ir pan. Tai buvo pakankamai įdomu, nors ir jautėsi šioks toks diletantiškumas iš rašytojos pusės.

Nors turinio prasme ir pagrindine mintimi romanas „Viduržemio kraujas“ man patiko labiau, ši knyga patraukia klasikiniu pasakojimu – veiksmas čia pateikiamas būtuoju laiku, čia nėra jokių mirusiojo vėlių, o ir niūrių, bei chaotiškų minčių čia tai pat mažiau. Manau, aš dar grįšiu prie šios serijos knygų, mat tikrai norėsiu sužinoti, kokią kitą aktualią temą savo knygai pasirinks rašytoja ir matematikė Karina Gerhardsen.