2016 m. rugsėjo 2 d.

„Imbierinis namelis“ ~ Carin Gerhardsen

„Imbierinis namelis“ (Carin Gerhardsen, 2014 m.). Knygos įvertinimas: 3/5.

Grįžusi iš Stokholmo ligoninės namo, Ingrida Olson savo virtuvėje rado vyriškį. Anksčiau nekviestojo svečio ji niekada nebuvo mačiusi. Tačiau jis buvo nepavojingas – jis buvo negyvas.

Tyrėjas kriminalistas Konis Sjobergas priima iššūkį. Jo komanda išsiaiškina, kad tai vidutinio amžiaus vedusio vyriškio kūnas. Bet kaip jis ten pateko? Kas jį užmušė?

Nėra nei įtariamojo, nei motyvų. Konio Sjobergo komanda turės nemažai paplušėti, kol pastebės šios bylos sąsajas su kitomis, iš pirmo žvilgsnio – atsitiktinėmis žmogžudystėmis. Ir supras, kad susidūrė su žudiko maniako vendeta...
Taigi pasiėmiau skaityti dar vieną skandinavišką detektyvą, kurį išleido ne kas kitas, o leidykla „Nordina“. Šis yra savotiška priešingybė mano prieš tai skaitytam romanui „Viduržemio kraujas“. Jei romaną „Viduržiemio kraujas“ parašė vyras, tačiau jo pagrindine veikėja pasirinko moterį vardu Malina Fors, tai romane „Imbierinis namelis“, mes randame rašytoją moterį, kuri savo knygos herojumi nusprendė padaryti vyrą komisarą Konį Sjobergą. Šis yra savotiška priešingybė Malinai Fors. Jis yra vedęs, turi mylinčią žmoną ir net penkis vaikus, iš kurių du dvynukai yra įvaikinti, kai jų motina juos paliko, o netrukus perdozavo heroinu. Jis gyvena bute Skonės gatvėje, keliasi anksti, o gulasi vėlai. Yra atsidavęs šeimai ir darbui, yra darbštus ir patikimas tyrėjas.

Šį kartą jam teks tirti mirtinai sumušto ir nužudyto vyro bylą, kurį savo virtuvėje aptiko namo iš ligoninės grįžusi senutė. Visgi netrukus paaiškėja, kad žmogžudysčių yra daugiau, o visus nužudytuosius sieja bendra praeitis. Nors knygos nugarėlė nutyli kokia yra pagrindinė šios knygos idėja, aš ją atskleisiu, mat kiekvienas pasiėmęs skaityti šią knygą, jos pagrindinę mintį pagaus nuo pirmųjų puslapių. Knygoje kalbama apie patyčias ankstyvoje vaikystėje ir kaip tai pakeičia mūsų gyvenimus.

Romanas prasideda nepaprastai gražiu mokyklos aprašymu: senas namas, stovintis žole apaugusios kalvos viršūnėje, apsuptas pušų, užapvalintais langų apvadų kampais, aplinkui tylu, pavėsis, loja šunys ir t. t., atrodo puiki vieta leisti savo dienas ir džiaugtis gyvenimu. Ir visgi čia mes susiduriame su engiamu berniuku ir mergaite, iš kurių visi tyčiojasi, o jų patyčias netgi palaiko „akla“ mokyklos auklėtoja.

Kitaip sakant rašytoja bando atkreipti skaitytojo dėmesį į gan aktualią visuomeninę problemą – patyčias. Aš pats esu ragavęs patyčių, lygiai kaip ir esu tyčiojęsis, taigi tikrai suprantu šią problemą. Iš kitos pusės, pats siužetas – žmogus, kerštaujantis už vaikystės skriaudas, man pasirodė kiek vaikiškas ir banalokas, nors, turbūt, gyvenimiškas. Juk ir filmų bei serialų šia tema sukurta begalės.

Kalbant apie veikėjus, tai jie yra pakankamai įdomūs ir autentiški, nors Mons Kallentoft bandymas įsijausti į veikėją moterį man pasirodė labiau vykęs. Pagrindiniai veikėjai čia galima sakyti du. Tai tyrėjas Konis Sjobergas, ir auka Tomas Karlsonas. Vyras gyvenantis blankiame ir ankštame bute, be šeimos, be draugų, be gyvenimo kurio norėtų. Veiksmas čia pateikiamas ir kitų veikėjų akimis, tačiau tai nėra naujiena skandinaviškų detektyvų tarpe, todėl aš jų nevardinsiu. Pasakysiu tik tai, kad kiekvienas iš jų turi savo vietą ir ji kiekviena yra svarbi šios knygos istorijoje. Galbūt, reikėtų tik išskirti policininkę Petrą Vestman, kuri pasiūlo alternatyvią veiksmo liniją, mat po vieno naktinio pasisėdėjimo bare pasijunta išprievartauta.

Knyga randa pradžią nedideliame miestelyje Katrineholme, mieste pietryčių Švedijoje, kur gimė ir augo pati knygos rašytoja. Manau, šis sutapimas nėra vienintelis, galbūt, net pati patyčių tema buvo ar yra aktuali rašytojai vienokiu ar kitokiu būdu.

Knygoje mes kartu su komisaro Koniu ir jo komanda bandysime įminti seriją žiaurių ir brutalių nusikaltimų. Mūsų herojams teks kalbėtis su nužudytųjų artimaisiais, apklausti kaimynus, ieškoti sąsajų tarp žuvusiojo ir senutės, apieškoti butą, imti pirštų antspaudus ir pan. Tai buvo pakankamai įdomu, nors ir jautėsi šioks toks diletantiškumas iš rašytojos pusės.

Nors turinio prasme ir pagrindine mintimi romanas „Viduržemio kraujas“ man patiko labiau, ši knyga patraukia klasikiniu pasakojimu – veiksmas čia pateikiamas būtuoju laiku, čia nėra jokių mirusiojo vėlių, o ir niūrių, bei chaotiškų minčių čia tai pat mažiau. Manau, aš dar grįšiu prie šios serijos knygų, mat tikrai norėsiu sužinoti, kokią kitą aktualią temą savo knygai pasirinks rašytoja ir matematikė Karina Gerhardsen.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.

Komentarų nėra: