Amerikiečių rašytojas Stephenas Kingas plačiai žinomas visame pasaulyje kaip siaubo ir fantastinių romanų rašytojas. Daugelis jo knygų pelnė premijas ir apdovanojimus, buvo ekranizuotos, o tokios kaip „Švytėjimas“, „Žalioji mylia“, „Kerė“ tapo siaubo filmų klasika.
„Tamsoje be žvaigždžių“ – keturios kvapą gniaužiančios apysakos, kurių pagrindinė tema – atpildas. Išleista 2010 metais knyga supažindina skaitytojus su vienais įspūdingiausių ir šiurpiausių Stepheno Kingo kūrinių. Knyga pelnė Bramo Stokerio apdovanojimą ir pristatyta britų „Fantasy“ premijai.
Stivenas Kingas – siaubo istorijų virtuozas, fantastinių romanų autoriaus, visame pasaulyje puikiai žinomas dėl tokių savo kūrinių kaip „Švytėjimas“, „Kerė“, „Gyvulėlių kapinės“, „Žalioji mylia“ ir kt. „Tamsoje be žvaigždžių“ yra vienas naujausių rašytojo rinkinių, pasirodęs 2010 metais. Jį sudaro keturios atskiros istorijos, kurių vienos yra ilgesnės, kitos kiek trumpesnės...
Pirmoji istorija pasakoja apie ūkininką nužudžiusį savo žmoną dėl jos paveldėtų šimto akrų žemės. Antrasis kūrinys pasakoja apie serijinio žudiko išžagintą moterį, kuri vėliau grįžta pribaigti savo skriaudėjo. Trečioji apysaka yra kiek labiau tipiška Kingo kūrybai, mat pasakoja apie žmogų sudariusį sandėrį su pačiu Velniu. Galiausiai viską vainikuoja kūrinys „Gera santuoka“, kurioje žmona sužino, kad jos vyras yra žiaurus žudikas maniakas.
Turiu pripažinti, kad ėmiau skaityti šią knygą, tik dėl to, kad tuo metu neturėjau nieko kito po ranka, tačiau likau labai patenkintas. Knyga sudaro keturios apysakos, leidžiančios pažvelgti į tamsiausius žmogaus prigimties užkaborius. Juk net ir pačios knygos pavadinimas kalba ne apie nakties tamsą, kaip galima pagalvoti iš pirmo žvilgsnio, bet apie žmogaus sielos tamsą. Tamsą, kurioje slepiasi piktos mintys ir dar piktesni keršto planai. Tai knyga apie tai, kaip prieinama iki pačių gyvuliškiausių žmogaus prigimties gelmių, kai nelieka jokių ribų. Kai tenka pasikliauti savo tamsiuoju sielos pakeleiviu, trokštančiu atpildo ir bausmės savo skriaudėjams. Ši knyga mus išmokys, kad kartais žudyti žmoną, nėra jau toks geras sumanymas kaip gali pasirodyti. Kad išprievartavus moterį būtina įsitikinti, kad ji tikrai negyva. Kad kartais geriausi draugai nėra jau tokie geri, ar kad po santuokos skraiste gali slėptis daug baugių paslapčių.
Na o jei rimtai, tai šis rinkinys, kaip ir kiti mano skaityti Stiveno Kingo rinkiniai, yra puikus šio rašytojo meistriškumo įrodymas. Kingas rašo labai įtaigiai, realistiškai, jo veikėjų psichologiniai portretai labai gilūs, o situacijos, nors ir labai klišinės ir nuvalkiotos, pateiktos įdomiai ir nekasdieniškai. Vienintelis šios knygos minusas, tai teksto gausa ir dialogų trūkumas. Šios istorijos, tai lyg išpažintys, parašytos tarsi dienoraščio forma ir pateiktos kiekvieno skaitytojo įvertinimui kaip savotiški rašinėliai. Beje, kai kurios iš jų baigiasi nevisai laimingai, tačiau tas nėra naujiena rašytojo kūryboje, juk net ir blogis kartais turi paimti viršų...
Galiausiai norėtųsi pagirti leidyklą už puikų vertimą ir kai kurios labai netradicinius kūrinyje pavartotus žodžius. Jie man kėlė įspūdį, lyg aš skaityčiau seną baugią antikvarinę knygą, išleistą mažiausiai prieš šimtą metų. Juolab, kad ir pačios knygos turinys, neskaitant čia aprašyto interneto ir mobiliųjų, man kėlė tokį patį įspūdį. Gal dėl to, kad Kingas yra senosios kartos rašytojas, o tai labai jaučiasi iš to kaip jis dėsto mintis, kaip jungia žodžius į sakinius, ar kuria atmosferą. Vienu žodžiu linkiu jam tolimesnės sėkmės, o iš leidyklos laukiu naujų vertimų!
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą