Kas nėra žavėjęsis džiunglių valdovo Tarzano nuotykiais ir nematęs legendinių filmų su pasaulio plaukimo čempionu Johnny Weissmulleriu? Tačiau ne visi žino, kad knygų apie Tarzaną autorius, mokslinės fantastikos pradininku laikomas Edgaras Riceʼas Burroughsas yra sukūręs ne mažiau populiarią seriją apie šaunųjį kapitoną Džoną Karterį. „Marso princesė“ – pirmasis romanas, pasakojantis apie neįtikėtinus JAV pilietinio karo veterano nuotykius Marse.
Pabėgęs nuo užpuolikų Džonas atranda paslaptingą olą, staiga krinta suparalyžiuotas ir pasijutęs naujame kūne atsiduria karingų tarkų gentyje. Kad išlaisvintų žaviąją Helio princesę Dėją Toris, jam tenka įsivelti į ginkluotus konfliktus tarp besivaidijančių Marso klanų. Žemėje vykęs karas yra tik mažas mūšis palyginti su tuo, kas Džono laukia Marse. Raudonosios planetos ir jos gyventojų likimas – jo rankose...
Vertėjas Gražvydas Kirvaitis šią knygą skaitydavo savo vaikams, kurie susidomėję vis prašydavo tęsti istoriją. Taip ir atsirado vertimas. Šis klasikinis kūrinys lietuviškai leidžiamas pirmą kartą.
Yra rašytojų, kurių knygas aš skaitysiu nepriklausomai nuo to, kaip dažnai jos bus leidžiamos ir kiek daug jos bekainuos. Vienas tokių rašytojų yra Edgaras Barouzas, rašytojas pažadinęs manyje nuotykių troškimą ir vaikystės ilgesį. Jis yra nuotykinės fantastikos pradininkas, savo karjerą pradėjęs knyga „Marso princesė“. Ją gi dabar išleido leidykla „Kitos knygos“, ją gi dabar aš pabandysiu trumpai Jums apžvelgti.
Romano veiksmas mus supažindins su kaubojumi-džentelmenu Džonu Karteriu, JAV pilietinio karo veteranu, kuris paslaptingu būdu perkeliamas iš vienos olos Arizonoje į mirštančią planetą Marsą. Čia mūsų žemiškasis Supermenas savo žygdarbių gausa, nuožmiomis kovomis su raudonaisiais ir žaliaisiais Marso gyventojais, bei proto skaidrumu atkurs teisingumą planetoje ir pelnys čionykščių gyventojų palankumą. Marsas taps jam antraisiais namais, leisiančiais eilinį kartą įvertinti tokias žemiškas vertybes kaip meilė, draugystė, ištikimybė ir dosnumas.
Rašytojas mums papasakos apie prieš šimtą tūkstančių metų Marse klestėjusią šviesiaplaukių žmonių tautą. Tai buvo ankstyvieji Marso tautos protėviai, kurie vėliau susimaišė su kita pirmųjų marsiečių gentimi, tamsiaisiais, taip pat su rausvai gelsva paderme, išplitusia tuo laikotarpiu. Šios trys didelės aukštesniųjų marsiečių šakos buvo prispirtos sudaryti galingą sąjungą, kai džiūstančios Marso jūros privertė trauktis į palyginti negausias ir nuolat mažėjančias derlingas sritis ir gintis naujomis gyvenimo sąlygomis nuo laukinių žaliųjų žmonių ordų. Glaudžiu ryšių ir kryžminių santuokų amžiai davė raudonųjų žmonių rasę, kurios nauji atradimai ir praktiškesnė civilizacija išvedė šią tautą į priekį šioje nykstančioje planetoje.
Rašytojas mums nupieš, kaip gimsta, atrodo, bei yra auklėjama žalioji tarkų rasė, baisūs monstrai, kurių nelaisvėn pakliūna mūsų herojus Džonas Karteris. Marso vaikai auginami savotiškuose inkubatoriuose, kurių pastato stogas yra iš tvirto stiklo, keturių ar penkių colių storio. Po juo guli keli šimtai didelių kiaušinių, visiškai apvalių ir baltų kaip sniegas. Iš jų išsirita į karikatūras panašios figūrėlės, kurių didesnę dalį sudaro galva, kurią ilgas kaklas jungia su menkučiu kūneliu, turinčiu šešias galūnes. Akys pas juos pūpso galvos šonuose ir sukiojasi taip, kad gali žiūrėti ir į priekį, ir atgal. Ausys, esančios kiek aukščiau ir arčiau viena kitos, atrodo kaip didelės taurelių pavidalo antenos, o jų nosys tebuvo išilginiai plyšiai veido vidury. Visi marsiečiai auga nepažinę savo motinų, kurioms savo ruoštu būtų nelengva bent kiek tiksliau nurodyti jų tėvus. Jie buvo bendri visos genties vaikai, kurios auklėjo tos moterys, kurios pirmos juos sugriebdavo šiems išsiritus.
Papasakos apie Marso maistą, šaltas naktis ir marsiečių auginamus padarus. Marso pienas gaunamas ne iš gyvulio, o iš didelio augalo, kuris auga beveik be vandens, tačiau kaupia gausią pieno atsargą iš dirvos, oro drėgmės ir saulės spindulių. Marso naktys nepaprastai šaltos, o temperatūrų pokyčiai būna staigūs ir labai nemalonūs. Žemės šunį Marse atitiko padaras turintis dešimt trumpų kojų. Dydžio tas padaras buvo sulig Šetlando poniu, bet jo galva labai panėšėjo į varlės galvą, tik iš nasrų kyšojo trys eilės ilgų, aštrių ilčių. Tai buvo pats greičiausias Marso gyvūnas, dėl nuovokos, ištikimybės ir kovos dvasios imamas į medžioklę, į karą ar marsiečių sargybą.
Rašytojas Edgaras Barouzas viską nupieš labai vaizdžiai ir detaliai, tarsi mesdamas iššūkį mūsų pačių vaizduotei, tačiau tuo pat metu nepamiršdamas išskirti ir pagrindinius rasių privalumus ir trūkumus. Kaip antai, kad žaliesiems tarkams buvo neleidžiama sukaupti daugiau ginklų, papuošalų ar šilkinių bei kailinių apklotų nei jiems iš tiesų reikėdavo, o galiojęs paprotys ir nuostata, kad vaikai svarbesni bendruomenei negu motinai, gimdė šaltus, žiaurius padarus ir jų nykų gyvenimą be meilės ir džiaugsmo.
Šiai dienai esu perskaitęs visas rašytojo knygas lietuviškai ir esu didelis Edgaro Barouzo gerbėjas. Jo knygos yra labai vaizdžios, pasižymi detalumu ir, nepatikėsite, realistiškumu! Jos patiks ir vaikams, kurie čia ras galybę nuotykių bei veiksmo, ir suaugusiems, kurie čia aptiks taurius pagrindinių veikėjų poelgius ir drąsius jų žygdarbius. Jas skaityti yra malonu, lengva, jos žadina skaitytojo vaizduotę. Iš tikrųjų prieš imdamasis šios apžvalgos buvau tiek visko prisižymėjęs juodraštyje, kad sunkiai galėjau atrinkti ką turėčiau patalpinti į šią ne visai trumpą apžvalgą. Vieną ką galiu užtikrintai pasakyti, kad rašytojas tikrai pasižymėjo lakia vaizduote, o ir pasidalinti jos vaizdiniais mokėjo irgi pakankamai gerai.
Rašytojo pasakojimo kalbos maniera primena Žiulio Verno ar Herberto Džordžo Velso darbus, autorius rašto taip įtikinamai, kad nejučia pradedi galvoti, o kas jeigu viskas buvo būtent taip? Edgaras Barouzas fantastikos žanrą iškelia į naujas aukštumas, šitaip parodydamas, kad jis yra ne ką mažiau svarbus, nei kiti klasikiniai literatūros žanrai, o jam skirta vieta turi būti kiekvieno iš mūsų bibliotekos lentynoje.
Lauksiu naujų Edgaro Barouzo vertimų ateityje, gal šį kartą kažką iš „Veneros“ (Venus), „Mėnulio“ (Moon) ar „Storžievio“ (Mucker) serijos. Tik viršelį prašyčiau padaryti ne tokį paiką ir vaikišką.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą