Užsienyje gyvenantis tėvas – o kartu ir senelis – atvyksta aplankyti savo suaugusių vaikų. Pagal išankstinius senyvo vyro įsitikinimus, jo sūnus – nevykėlis, o duktė ištekėjo ne už to vyro. Tik jis pats sau atrodo nugyvenęs nepriekaištingą gyvenimą. Tačiau per dešimt intensyvaus šeimos bendravimo dienų iškyla skaudūs praeities prisiminimai. Tėvui – o kartu ir seneliui – tenka stoti į akistatą su savo praeitimi. Greitai kaitaliojant pasakojimo perspektyvas atskleidžiamas intymus chaotiškos ir tuo pačiu neva tobulai normalios šeimos portretas.
„Tėvo sutartis“ yra vertingas romanas, pateikiantis ne vieną gyvenimišką pamoką ir kalbantis išties svarbiais klausimais. Jame mes pamatome vienos šeimos kasdienybę, pateiktą gana įdomia forma... Tėvas, jau kuris laikas gyvenantis užsienyje, grįžta atgal į Švediją susitikti su savo vaikais ir sutvarkyti kai kuriuos nebaigtus darbus. Jo dukra ką tik tapo nėščia su netinkamu vyru, o jo neurotiškas sūnus, kuris yra visiškas nevykėlis, šiuo metu yra tėvystės atostogose su dviem vaikais. Tik jis, senelis, kurį paliko netikusi žmona, yra tobulas ir nedarantis klaidų... Romanas „Tėvo sutartis“, tai knyga kalbanti apie įvairių žmonių santykius. Apie tėvų santykius su vaikais, vaikų santykius su tėvais, vyro ir žmonos santykius, brolio ir sesers santykius, sugyventinių santykius ir t. t. Ji gana vaizdžiai mums nupiešia kuo žmonės skiriasi nuo gyvūnų, bei kuo žmonės skiriasi vieni nuo kitų. Romano veiksmas pateikia vieną veiksmo liniją skirtingų veikėjų akimis. Kai kas, galbūt, iš Jūsų pasakysite, kad toks rašymo stilius yra keistas ir nepriimtinas, tačiau tiesa yra tame, kad jis kaip tik yra labai įtraukiantis ir netgi užburiantis. Juk tik tokia forma parašytoje knygoje mes galime pamatyti tą pačią situaciją skirtingais kampais. Štai, žiūrėk, senelis galvoja kas jis buvo puikus tėvas, kai tuo metu jo sūnus galvoja priešingai ir netgi yra įsitikinęs, kad jis yra geresnis tėvas už jo paties tėvą. Pasakojimas yra įdomus ir tuo, kad jame visiškai nėra vardų. Visi veikėjai čia apibūdinami tokiais epitetais, kaip kad senelis, kuris yra tėvas, sūnus, kuris yra tėvas, ar dukra, kuri yra mama... Turiu pripažinti, kad toks veikėjų įvardijimas man pasirodė neįprastas, tačiau visiškai netrukdantis skaityti (na gal truputį). Bendrai imant kūrinys „Tėvo sutartis“ yra išties šaunus pasakojimas, pateikiantis švedų (o kartu ir kitų šalių) gyventojų kasdienybę bei rūpesčius. Iki šiol aš maniau, kad geriausiai kasdienybę perteikia japonai savo manga ar anime serijose. Tačiau perskaitęs „Tėvo sutartį“ aš supratau, kad švedas Jonas Hassenn Khemiri taip pat turi tam talentą. Man taip pat patiko ir tai, kad visai kaip ir japonų mangose čia buvo vienas-kitas antgamtiškas reiškinys. To tikrai nesitikėjau atrasti šioje knygoje, tačiau tai buvo įkomponuota taip sumaniai, dėl ko tiko kaip niekur kitur. Knyga „Tėvo sutartis“ nėra kažkuo ypatinga, tačiau ji vis tiek yra verta dėmesio ir laurų. Joje autorius gana meistriškai nupiešia šiuolaikinės tėvystės iššūkius, su pasyviu humoru aprašo jauno tėvo gyvenimą viename Švedijos priemiestyje. Galutinis to rezultatas – intymiai chaotiškas pasakojimas, vaizduojantis paprastą vienos šeimos kasdienybę...
