„Nulio zona“ ~ Ken Follett

„Nulio zona“ (Ken Follett, 2004 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Dvi paros, per kurias pasaulis gali pasidaryti visiškai kitoks... Ir vienas vyras, prabundantis stoties tualete ant grindų ir su pasibaisėjimu suvokiantis, kad jo atmintis švari kaip baltas popieriaus lapas. Jis ničnieko neprisimena, net savo vardo.

Tai Lukas Lukasas, Keno Folletto romantinio trilerio „Nulio zona“ herojus. Grumdamasis su išdavikais draugais ir padedamas savo jaunystės meilės Bilės, netrukus jis atskleidžia, kad mįslinga jo lemtis susijusi su Kanaveralo kyšulyje starto laukiančios raketos skrydžiu.

1959-ųjų Amerikoje, vienas vyras prabunda vyrų tualete nežinodamas kas yra. Visa jo praeitis – tuščias popieriaus lapas. Pažvelgęs į veidrodį jis išvysta suskretusį valkatą, apsitaisiusi kažkokiais skarmalais, susivėlusiais į kaltūną plaukais, purvinu veidu ir paklaikusiomis akimis. Visi jo drabužiai sako – jis benamis alkoholikas. Ir visgi jo elgesys, intelektas, moralė ir instinktai, šaukia, kad jis yra kai kas daugiau, nei vien tik vienišas benamis. Tai patvirtina ir jo gebėjimas išspręsti kryžiažodį per kelias minutes, jo gyvybingumas žingsnyje, bei oda, kuri nors ir purvina, bet nesudiržusi. Klajonių po nepažįstamą jam miestą metu jis išsiaiškins daug netikėtų faktų, pvz., kad neturi potraukio rūkyti, mėgsta greitus automobilius, yra apie 35-erių metų amžiaus, mat trisdešimtmečiai miesto gyventojai jam atrodė jaunesni už jį, o keturiasdešimtmečiai – senesni. Jis taip pat nesunkiai gali nustatyti ar yra sekamas, be raktelio gali užvesti automobilį, bei moka kalbėti prancūziškai. Galiausiai jis sužino, kad yra Klodas Lukasas, arba trumpai Lukas, savo srityje gerai žinomas raketų mokslininkas, žmogus tiesiogiai atsakingas už raketos, kuri turi būti paleista Amerikoje, bandant pavyti sovietinį „Sputnik“, dizaineris. Tačiau kas jam atsitiko ir kas dar jo laukia, tai mums dar teks išsiaiškinti...

Jeigu Jūs manote, kad toks, kiek gal ir banalus romano siužetas nebus puikus pagrindas geram romanui, Jūs labai klystate. Kenas Foletas savo romantiniame trileryje sujungs du, tarsi tarpusavyje nederančius dalykus: romantišką istoriją ir veiksmo kupiną trilerį. Romantiška istorija atpasakos įvykius įvykusius 1941-1945 metais, o trilerį atstovaus istorija, kurios veiksmas vyks 1958 metais, kelios dienos iki JAV paleidžiant raketą į kosmosą. Iškart pasakysiu, kad abi istorijos yra labai įdomios ir nekasdieniškos. 1941 istorija, tai Luko kelionė iš Kembridžo į Niuportą, kurios metus jis sutiks savo pirmąją ir vienintelę meilę. Na o 1958 istorija pasakos, kaip Lukas bandys iš įvairių faktų susidėlioti savo praeities atsiminimus, tuo pat metu jį medžiojant įvairiems vyriausybiniams agentams. Jų medžioklės motyvai skaitytojui išliks nežinomi, kas bus tarsi papildomas stimulas pasiekti šio kūrinio kulminaciją ir atomazgą.

Romane bus papasakota daug faktų apie JAV kosmoso programą, net ir skyreliai čia prasidės raketos techninėmis detalėmis. Romano veiksmas vyks 1958 metais, keturi mėnesiai po to, kai Sovietų Sąjunga apstulbino pasaulį, paleisdama pirmąjį kosminį palydovą „Sputniką“. Visame pasaulyje, kuriame nuo Indijos iki Italijos, Lotynų Amerikoje, Afrikoje ir Indokinijoje aršiai grūmėsi kapitalizmas ir komunizmas, visiems prikišamai buvo parodyta, kad komunistinis mokslas yra pats pažangiausias. Po mėnesio sovietai paleido antrą palydovą su šunimi „Sputniką 2“. Amerika buvo sugniuždyta. Pirmą gruodžio penktadienį, penkiolika minučių po vidurdienio, pasaulio žiniasklaidos akivaizdoje JAV oro pajėgos paleido raketą „Vanguard“. Ji pakilo per kokį metrą nuo žemės, apsipylė liepsnomis, pasiūbavo į šonus, tėškėsi į žemę ir subiro į šipulius. „Jupiteris C“ raketa ir „Explorer 1“ palydovas liko paskutinė Amerikos viltis...

„Naujasis raketinis kuras gaminamas iš nervus paralyžiuojančių dujų ir yra mirtinai pavojingas. Jis į Kanaveralo kyšulį pristatomas specialiu traukiniu, kuriuo sykiu gabenamas ir azotas, išsiliejimo atveju turintis jį neutralizuoti. Vienas vienintelis lašelis, netyčia užtiškęs ant odos, akimirksniu į ją įsigertų ir būtų mirtinas.“

Romano veiksmas bus pateikiamas keliomis laiko perspektyvomis, kelių veikėjų akimis. Prie jų galima priskirti patį Luką, jo žmoną Elspetę, gydytoją Bilę Džozefson, draugą Entonį Kerolį ir kt. Romano veiksmas vyks sausio-vasario mėnesį, tad visiems skaitytojams pasiėmusiems skaityti šiuo žiemos sezonu, tai bus dar vienas šalčiu dvelkiantis nuotykis.

Romane bus daug veiksmo, netikėtų siužeto vingių, mįslės ir, žinoma, nuolatinio judėjimo. Jei palyginčiau šią knygą su Roberto Ladlemo romanu „Bornas. Sunaikinta tapatybė“, tai Keno Foleto knygos veikėjas man pasirodė simpatiškesnis. Veiksmas čia rutuliojasi daug greičiau, siužetas nėra toks ištemptas, veikėjų portretai realistiškesni, be to, kokioje dar knygoje apie raketos paleidimą, Jūs rasite dar ir meilės istoriją? Skaitydamas tu jauti veikėjo skausmą, sumišimą, kančią, bei palengvėjimą sužinojus savo vardą ir kelias praeities detales. Skaitant norisi padėti veikėjui, pasakyti, kad viskas bus gerai, jam nėra ko nerimauti.

Romano veiksmas mus nukels į tuos laikus, kai merginos saugojo savo nekaltybę, vaikinai buvo džentelmenai dėvintys skrybėles, „Eldorado“ kadilakas nebuvo relikvija, o mobilusis telefonas dar nebuvo išrastas. Keno Foleto sprendimas romano centre pasatyti raketos paleidimą buvo labai nekasdieniškas, o visas tas sąmokslas bandant pamaišyti Amerikai kosmoso lenktynėse kėlė jausmą, kad visa tai tikra, o ne išgalvota. Manau, šis kūrinys patiks visiems išsiilgusiems daug veiksmo, bei pakankamai nemažos dozės romantikos.

„Baltoji baimė“ ~ Ken Follett

„Baltoji baimė“ (Ken Follett, 2007 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Slapta vyriausybinė laboratorija apvogta! Moderniausia signalizacijos sistema dėl nežinomų priežasčių nesuveikė. Mokslininkas, kūręs vakciną nuo paslaptingo viruso, žuvęs. Mirtinas virusas dingęs. Kas įvykdė nusikaltimą? Dėl kokių priežasčių tūkstančiams žmonių iškilo pavojus? Tyrimą pradeda tyrimų centro saugos grupės viršininkė Tonė Galo. Kol kas vienintelė jos viltis – pūga, kuri bent kuriam laikui turėtų sustabdyti nusikaltėlius...

Įsisiautėjus pūgai iš vietos negali pajudėti ne tik besislapstantys nusikaltėliai, bet ir tyrimų centro direktoriaus vaikai, atvykę švęsti Kalėdų ir sulaukę netikėtos draugijos. Savų rūpesčių turi ir vietos televizijos reporteris, bet kokia kaina siekiantis pakilti karjeros laipteliais. Emocijos kaista, aštrėja slaptos kovos, viena po kitos atskleidžiamos šiurpios paslaptys...

Sveiki, puslapio lankytojai. Ką tik baigiau skaityti rašytojo Keno Foleto knygą „Baltoji baimė“. Turiu pasakyti, kad retai skaitau knygų apžvalgas iki jų perskaitymo, bet kadangi romanas ilgai pas mane voliojosi neperskaitytas, nusprendžiau šiek tiek pasidomėti apie jį prieš imdamas jį skaityti. Skaitytojų nuomonės labai įvairios. Vieniems romanas labai patiko, na o daugumai knyga pasirodė šiaip sau. Tik paėmęs skaityti romaną, norėjau stoti į teigiamai vertinančiųjų pusę ir pasakyti, kad knyga išties nebloga, turi savyje daug ir įdomių elementų. Deja, knygos įspūdis su kiekvienu puslapiu vis menko ir menko.

Knygos aprašyme randame tokius žodžius: signalizacija nesuveikė, mokslininkas žuvęs, mirtinas virusas dingęs, tūkstančiams iškilo pavojus, pūga...! Susidaro toks įspūdis, kad knyga yra greito tempo trileris-šnipinėjimo romanas. Jame mes rasime daug medžioklės, šaudynių, gaudynių ir panašių analogiškų knygų atributų. Rasime mirtiną virusą, didelę grėsmę, super agentą gerietį, grupelę blogiukų ir t. t. Deja mūsų laimei ar nelaimei, rašytojas trilerį sumanė sujungti su Kalėdine „pasaka“. Viskas vyksta per Kalėdas, tad visas tas rimtumo įspūdis paprasčiausiai kažkur išgaruoja. Taip mokslininkas, kūręs vakciną nuo paslaptingo viruso, išties žuvo. Deja jis žuvo ne dėl to, kad kažkokie piktavaliai jam nusuko sprandą nes norėjo pagrobti virusą, o dėl to, kad jis dėl kažkokios neaiškios priežasties sumanė pagrobti užkrėstą laboratorijos triušį, kuris, kaip manoma, jam įkando ir jį užkrėtė. Po šio įvykio ir taip jau saugios laboratorijos, vadinamos Kremliumi, apsauga dar labiau sustiprinama, o tiksliau įvedamas bagažo tikrinimas (kodėl jo nebuvo iki tol – neaišku). Vėliau veiksmas nusikelia į savotišką dvarą, kur tyrimų centro direktoriaus vaikai atvyksta švęsti Kalėdų. Deja Kitas Oksenfordas, garsaus milijonieriaus mokslininko sūnus, atvyksta į šventę ne linksmintis, o pagrobti tėvo laboratorijos kortelę, su kuria galėtų įsibrauti į laboratoriją ir pavogti antivirusinius vaistus. Tam jis ryžtasi po to, kai prasiskolina daug pinigų blogiems vyrukams ir iš keršto tėvui, kuris jį atleido sužinojęs, kad šis vagia firmos pinigus. Nors man aprašyti romano siužetą prireikė vos kelių sakinių, rašytojas tam skiria beveik pusę knygos. Taigi greito tempo čia tikrai nėra, kad ir ką tvirtintų kiti skaitytojai, juo labiau, kad romano veiksmas vyksta kelių dienų bėgyje.

Kalėdos nebūtų Kalėdos, jai per jas nevyktų daug dramos, pykčio, ašarų ir kitų emocijų antplūdžio. Bent toks įspūdis susidaro po detektyvinių romanų, kurių veiksmas vyksta šventinių laikotarpiu, perskaitymo. Ir čia visa šeimyna susipeša, kai paaiškėja, kad viena sesuo permiegojo su kitos sesers vyru ir pan... Jei nežinočiau, kad romaną parašė Kenas Foletas, tai pamanyčiau, kad jį parašė moteris, tarkim kokia Sandra Braun. Per daug jau vaikiški veikėjų paveikslai, per daug verkšlenimo, savigraužų, meilės, o dar pseudo pagrindinė veikėja moteris, kuri tik sustiprina šį įspūdį.

Antrą knygos pusę sudaro bandymas sugauti viruso pagrobėjus, taip pat čia randame įkaitų drama, kas kiek pataiso knygos įvertinimą. Visgi nevykusi pradžia jau buvo spėjusi sugadinti įspūdį, kuris sunkiai norėjosi taisytis. Prie didžiausių knygos pliusų priskirčiau šiuolaikišką ir aktualią temą, bei įdomią pabaigą. Prie minusų priskirčiau logikos stoką, neįtikinamumą, neįdomius veikėjus, romantiką, per didelį atsitiktinumų skaičių ir t. t. Kaip jau pastebėjote minusų knygoje daugiau nei pliusų.

Tikrai gaila, nes romano tema išties gera ir ją kiek nušlifavus butų buvę galima išgauti išties neblogą perliuką. Dabar gi čia gavosi labiau kažkoks meilės romanas, o ne detektyvas. Gal čia kaltos Kalėdos, rašytojas norėjo įpinti šilumos ir jaukumo, bet, mano nuomone, jis kiek persistengė. Manau, knyga labiausiai patiks moterims, na o vyrams pasiūlyčiau pasiieškoti kažko rimtesnio, vyriškesnio ir kiek brutalesnio. Kaip bebūtų, negaliu rašyti jai mažiau nei tris balus (iš penkių), nes bent jau lyginant ją su prieš tai mano skaityta knyga „Mirtis golfo aikštėje“, ši yra tikras šedevras.

„Raktas į Rebeką“ ~ Ken Follett

„Raktas į Rebeką“ (Ken Follett, 2003 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Rytų egzotika ir pagundos, dykumos klajoklių gyvenimo skonis, Kairo šurmulys ir vakarietiškų tradicijų kontrastai – stipriausios populiariojo Keno Foleto išmonės versmės, subėgančios į amžinų dilemų – nuodėmės ir atgailos, klastos ir teisingumo, meilės ir neapykantos – apmąstymus.

Kiek pakelia viena širdis? Ar gali vienas žmogus nulemti pasaulio istoriją? Kiek veidų turi teisybė? Šiame intriguojančiame, tikrais istoriniais faktais grįstame pasakojime rasite savąjį raktą į nemarius klausimus...

Pradėsiu nuo kuriozo. Ilgai galvojau, kad Ken Follett yra moteris. Nieko neturiu prieš moteris rašytojas, bet moteris, šnipinėjimo romanų rašytoja, man pasirodė viršūnė. Ir tik neseniai supratau, kad Kenas Foletas yra vyras rašytojas ir dar gan gerai žinomas šnipinėjimo romanų sferoje.

Yra du tipai rašytojų rašančių šnipinėjimo romanus. Vieni rašo labai tikroviškai, pateikia daug ir tikslios karinės technikos bei amunicijos detalių. Kiti labiau pasikliauja savo gebėjimu sudominti skaitytoją siužetu. Pirmai kategorijai aš priskirčiau tokius rašytojus kaip Frederikas Forsaitas, Janas Flemingas, Tomas Klensis, Džonas Le Kare, Žeraras de Viljė ir kitus. „Raktą į Rebeką“ aš priskirčiau antrai kategorijai. Joje rašoma apie vokiečių šnipą Aleksą Volfą veikiantį Kaire ir šnipinėjantį Vokietijos naudai. Yra ir atkaklus priešininkas anglas Viljamas Vandamas, bandantis jį sugauti. Yra ir gražioji Elena, taip pat padedanti Didžiajai Britanijai. Na o visa kita gan iš pažiūros paprasta. Kol vienas šnipinėja kitą, kitas bando jį sugauti. Labiausiai knygoje jaudino pati šalis ir jos kultūra. Vargetos arabai, keturiolikmetės jų žmonos, pilvo šokiai, slaptos gėrimų ir egzotinio maisto parduotuvės, kupranugariai, mečetės, bei karšta saulė. Atmosfera beveik kaip Agatos kristi knygose. Knyga skaitosi labai lengvai, vienu atsikvėpimu. Kaip minėjau ji nėra labai tikroviška, bet patraukia įdomiais veikėjais, siužetu, bei vaizdingumu. Knyga pakliūna tarp šimto geriausių visų laikų detektyvų, kuo ir patraukė mano dėmesį. Smagu atrasti šnipinėjimo romanų lietuvių kalba, mat pastarųjų mūsų kalba išties mažai. Va tik viršelis tai truputį be ryšio. Jo sudarytojas per daug tiesiogiai suprato žodį „raktas“.