Rytų egzotika ir pagundos, dykumos klajoklių gyvenimo skonis, Kairo šurmulys ir vakarietiškų tradicijų kontrastai – stipriausios populiariojo Keno Foleto išmonės versmės, subėgančios į amžinų dilemų – nuodėmės ir atgailos, klastos ir teisingumo, meilės ir neapykantos – apmąstymus.
Kiek pakelia viena širdis? Ar gali vienas žmogus nulemti pasaulio istoriją? Kiek veidų turi teisybė? Šiame intriguojančiame, tikrais istoriniais faktais grįstame pasakojime rasite savąjį raktą į nemarius klausimus...
Pradėsiu nuo kuriozo. Ilgai galvojau, kad Ken Follett yra moteris. Nieko neturiu prieš moteris rašytojas, bet moteris, šnipinėjimo romanų rašytoja, man pasirodė viršūnė. Ir tik neseniai supratau, kad Kenas Foletas yra vyras rašytojas ir dar gan gerai žinomas šnipinėjimo romanų sferoje.
Yra du tipai rašytojų rašančių šnipinėjimo romanus. Vieni rašo labai tikroviškai, pateikia daug ir tikslios karinės technikos bei amunicijos detalių. Kiti labiau pasikliauja savo gebėjimu sudominti skaitytoją siužetu. Pirmai kategorijai aš priskirčiau tokius rašytojus kaip Frederikas Forsaitas, Janas Flemingas, Tomas Klensis, Džonas Le Kare, Žeraras de Viljė ir kitus. „Raktą į Rebeką“ aš priskirčiau antrai kategorijai. Joje rašoma apie vokiečių šnipą Aleksą Volfą veikiantį Kaire ir šnipinėjantį Vokietijos naudai. Yra ir atkaklus priešininkas anglas Viljamas Vandamas, bandantis jį sugauti. Yra ir gražioji Elena, taip pat padedanti Didžiajai Britanijai. Na o visa kita gan iš pažiūros paprasta. Kol vienas šnipinėja kitą, kitas bando jį sugauti. Labiausiai knygoje jaudino pati šalis ir jos kultūra. Vargetos arabai, keturiolikmetės jų žmonos, pilvo šokiai, slaptos gėrimų ir egzotinio maisto parduotuvės, kupranugariai, mečetės, bei karšta saulė. Atmosfera beveik kaip Agatos kristi knygose. Knyga skaitosi labai lengvai, vienu atsikvėpimu. Kaip minėjau ji nėra labai tikroviška, bet patraukia įdomiais veikėjais, siužetu, bei vaizdingumu. Knyga pakliūna tarp šimto geriausių visų laikų detektyvų, kuo ir patraukė mano dėmesį. Smagu atrasti šnipinėjimo romanų lietuvių kalba, mat pastarųjų mūsų kalba išties mažai. Va tik viršelis tai truputį be ryšio. Jo sudarytojas per daug tiesiogiai suprato žodį „raktas“.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą