„Rožės vardas“ (1980) – pirmasis italų mokslininko semiotiko, meno teoretiko Umberto Eco romanas, kurio šlovės ir populiarumo nepranoko nė vienas kitas jo kūrinys.
„Pritrenkianti, komiška, originali knyga“; „Rožės vardas“ įrodė, kad kartais ir tikras literatūros kūrinys gali tapti bestseleriu, kad kokybė ir komercinė sėkmė nebūtinai turi eiti skyrium“, – rašė kritikai pasirodžius vienam iš daugelio pakartotinių „Rožės vardo“ leidimų Italijoje.
Romano veiksmas vyksta 1327 metais Šiaurės Italijos kalnuose stūksančiame vienuolyne. Prisidengęs detektyvine fabula, U.Eco įtraukia skaitytoją į filosofines diskusijas, teologinius debatus, į sudėtingą XIV amžiaus gyvenimą su realiais ir išgalvotais veikėjais.
Knyga iš skilties nebaigta skaityti. Kažkada skaičiau Umberto Eco „Paslaptingoji karalienės Loanos liepsna“. Galvojau, kad didesnės nesąmonės negali būti. Nežinau kas man užėjo, bet pasiėmiau to paties rašytojo knygą „Rožės vardas“. Na visai nesiskaito. Tokių kliedesių dar nebuvau skaitęs... bandysiu po truputį skaityti, nors manau tai užtruks amžius.
PAPILDYTA. Šiaip taip prisiverčiau užbaigti šitą knygą. Išdrįsiu pasakyti OMG. Jau seniai neskaičiau tokios nuobodybės. Nu taip nuobodu, kad žodžiais nenusakysi. Nežinau, čia turbūt reikia būti istorinių-filosofinių romanų mėgėju, arba šiaip save laikyti kažkokia išskirtine asmenybe, kurios skonis išskirtinis. Kadangi aš save priskiriu masei, tai pasakysiu, kad buvo nepaprastai nerealiai nuobodu. Nu tokia nuobodyla, kad tiesiog savižudybės verta knyga. Taip ir įsivaizduoju antkapį „Tas ir tas nusišovė nes neištvėrė Umberto Eco „Rožės vardo““. Nesuprantu už ką ji taip vertinama. Ale detektyvas, bet čia vieni filosofiniai ir religiniai išvedžiojimai, o istorijos praktiškai nulis. Atskleisiu dar kai ką – vienuolių žudikas yra Chorchė. O žudė jis dėl Aristotelio antros knygos, kur kalbama apie juoką ir jo reikšmę religijoje. Tai va, dabar viską žinot ir neimkit šitos knygos skaityti. Dar padėkosit man už tai. Amen.