„Juoda kaip juodmedis“ ~ Salla Simukka

„Juoda kaip juodmedis“ (Salla Simukka, 2015 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Trečiajame Salla Simukka romane „Juoda kaip juodmedis“ toliau pasakojama apie septyniolikmetę Snieguolę Anderson. Paauglei sugrįžus į Suomiją jos gyvenimas vėl ima suktis apie mokyklos pabaigimą. Gavusi pagrindinį vaidmenį mokyklos spektaklyje, Snieguolė repeticijų metu sutinka ir naują mylimąjį – Sampsą.

Artėjant spektaklio premjerai, mergina ima gauti baimę keliančius meilės raštelius. Netrukus ima aiškėti, kad laiškų autorius apie merginą žino labai daug – netgi tai, ką ši buvo nuslėpusi nuo savęs pačios. Negana to, jis, regis, nusiteikęs nelabai draugiškai, o jo dvasia – juoda kaip juodmedis. Snieguolė supranta, kad privalo kuo greičiau demaskuoti savo persekiotoją. Bet kas jis toks ir kodėl ją persekioja? Laikas nenumaldomai senka, o Snieguolė stačia galva įpuola į dar vieną pavojingą istoriją...

Ji yra ypatinga visomis prasmėmis. Jos vardas – Snieguolė. Ji yra talentinga ir originali, tačiau taip pat atsiskyrusi ir nepastebima. Ji neprisileidžia nieko šalia ir gyvena tarsi savo paties šešėlis. Tačiau vieną dieną viskas pasikeičia, dieną kuomet Snieguolė gauna keistą laišką, kuriame nežinomas asmuo praneša, kad seka kiekvieną jos žingsnį. Pranešimas baigiasi žodžiais: „Seku tave be atvangos. Tavo Šešėlis“. Tačiau Snieguolė žino, kad šešėlių pasaulyje nėra nieko kito, tik pyktis ir tamsa. Taigi gyveno kartą mergaitė, kurios nebuvo...

Po šiokios tokios pertraukos pasiėmiau skaityti dar vieną Skandinavišką detektyvą, dar vieną Snieguolės Anderson knygą. Šį kartą rašytoja atitrūksta nuo visų tų korumpuotų policininkų, narkotikų baronų, pamišusių sekstantų ir kitų šiuolaikinio gyvenimo siaubų. Knygos „Juoda kaip juodmedis“ centre atsiduria kiek žemiškesni dalykai, o būtent naujasis merginos vaikinas, vaidyba mokyklos spektaklyje ir slaptas, gal kiek pamišęs, merginos gerbėjas.

Knygos veiksmas mus nukels į vieną snieguotą gruodžio dieną. Dieną, kuomet Snieguolė Anderson pabus nuo tamsių rudų plaukų vaikino Sampso lūpų prisilietimo, vaikino griežusio smuiku ir dainavusio modernaus folkloro grupėje. Į jos gyvenimą jis bus atėjęs visai neseniai...

Iš pradžių jai grįžus į mokyklą visi iki vieno norėjo pasišnekėti apie Snieguolę, sužinoti kaip ji Prahoje gelbėjo iš gaisro sekstantus, mėginusius įvykdyti grupinę savižudybę. Kaip ji jautėsi, kai tapo didvyrė? Kaip ji jautėsi, kai išgarsėjo? Kaip ji jautėsi, matydama savo nuotrauką visuose laikraščiuose?

...Klausimams išsekus į jos gyvenimą galiausiai įėjo Sampsas. Jis nuo pat pradžių lankė tą pačią gimnaziją. Vaikščiojo tais pačiais koridoriais, sėdėjo tose pačiose klasėse. Jis prisėsdavo prie Snieguolės valgykloje. Pakalbindavo prieš pamokas, pakeliui iš mokyklos lydėdavo ją iki Centrinio turgaus. Elgėsi su ja taip, lyg visa tai būtų įprasčiausias dalykas pasaulyje. Į Snieguolės gyvenimą jis atėjo nesisiūlydamas ir nesibrukdamas. Pamažu Snieguolė susivokė laukianti susitikimų su šiuo vaikinu. Ją apimdavo šiluma, kai vaikinas atsisėsdavo šalia ir nuoširdžiai pažvelgdavo tiesiai į akis. Pilve pradėdavo purpčioti maži drugeliai, kai Sampsas paliesdavo jai ranką.

Na o viskas baigėsi tuo, kad vardan vaikino ji net pasiryžo suvaidinti šiuolaikinėje Snieguolės interpretacijoje, spektaklyje pavadintame „Juodasis obuolys“. Galiausiai įvykiai pasisuka visiškai netikėta linkme, mat kartą po vieno iš spektaklio repeticijų savo palto kišenėje Snieguolė randa perlenktą A4 formato lapą su keistu tekstu. Jį parašęs asmuo buvo pasivadinęs Šešėliu ir grasino spektaklį pripildyti krauju, jei ji kam nors pasipasakos apie paslaptingus laiškus. Po vieno laiško sekė dar vienas, o tada dar ir dar vienas... Snieguolė iš karto suprato, kad jos tyko kažkoks pamišėlis, ir tas pamišėlis nelinki jai nieko gero. Netrukus dar pasirodo ir buvusi Snieguolės mergina Liepsna, tad pasaulis po truputį ir vėl pradeda griūti.

Na o daugiau kažką pasakoti nebūtina. Manau Jūs patys turite sužinoti kuo baigsis visa ši trilogija. Knyga „Juoda kaip juodmedis“, tai istorija apie merginą, apie jos skaudžią praeitį, apie jos pastangas išsiaiškinti šeimos paslaptis, apie norą gyventi normalų gyvenimą, ar troškimą būti pačiai savo likimo kalve. Jeigu ieškote kažko lengvo, tačiau su šiokiu tokiu niūrumo atspalviu, tada ši knyga yra būtent Jums. Nors ji ir yra skirta jaunimui, tačiau dėl veiksmo gausos ir trumpos apimties visiškai neprailgsta. Na o dėl įtikinamų veikėjų psichologinių portretų ir galybės metaforų ji man pasirodė išvis labai paslaptinga ir be galo intriguojanti. Nepamirškime ir to, kad tam tikru gyvenimo etapu mes visi buvome paaugliais, tad skaityti apie jų nekasdieniškas problemas nėra jau toks prastas sumanymas.

„Balta kaip sniegas“ ~ Salla Simukka

„Balta kaip sniegas“ (Salla Simukka, 2015 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Karščio migloje skendinti Praha, netikra seserimi prisistačiusi nepažįstama mergina, paslaptinga sekta, mirtinai pavojingi įvykiai ir ilgai nuo visų slėptos paslaptys. Šįkart Snieguolės laukiantis nuotykis neleis atsikvėpti nė valandėlei...

Ji kiaurai permato žmones, bet niekam neleidžia prieiti per arti. Ji visada pietauja viena, bet niekada neatrodo vieniša. Ji tokia kaip visi ir nepanaši į nieką. Vieniša kovotoja, kuriai patinka pačiai rinktis priešininkus. Ji – dėlionės gabalėlis, kuris netinka niekur ir tinka visur.

Ji yra ypatinga visomis prasmėmis. Jos vardas – Snieguolė. Ji yra talentinga ir originali, tačiau taip pat atsiskyrusi ir nepastebima. Ji neprisileidžia nieko šalia ir gyvena tarsi savo paties šešėlis. Tačiau vieną dieną viskas pasikeičia, dieną kuomet Snieguolė išsiruošia atostogoms į Prahą. Juk vingiuoti Prahos skersgatviai ne visada reiškia gerus dalykus... Jau netrukus Snieguolė patenka į baisią religinę sektą, kurios lyderis skelbia ankstyvą mirtį. Juk tik tokiu būdu bus galima išsaugoti savos sielą, tokią pat baltą, kaip ir sniegas. Tačiau Snieguolė žino, kad balta spalva dažniausiai uždažomas purvas, purvas, kurio paprastomis sąlygomis negalima paslėpti. O juk šioje sektoje purvas yra ne ant sienų, o žmonių sielose... Taigi gyveno kartą mergaitė, kuri turėjo paslaptį...

Skaitau jau antrąją serijos apie Snieguolę Anderson knygą, istoriją, kurios veiksmas vyks praėjus lygiai trims su puse mėnesio nuo pirmosios knygos pabaigos.

Snieguolė čia bus išgyvenusi kulkos drykstelėjimą ir patyrusi lengvus nušalimus nuo ilgo gulėjimo sniege. Praeitoje knygoje aiškindamasi gimnazijos draugės Elisos tėčio verslo reikalus ir jos namų kieme numesto polietileninio maišo su kruvinais banknotais paslaptį, Snieguolė buvo įsivėlusi į kvaišalų platintojų kilpas. Korumpuoto narkotikų kontrolės skyriaus policininko ryšiai ją nuvedė į prabangų nusikalstamo pasaulio barono Baltojo Lokio pokylį, kuriame ir kilo visas sąmyšis, privertęs ją sprukti šalin. Ir nors po visų įvykių Snieguolė nusprendė daugiau jokiu būdu į svetimus reikalus nesikišti, likimas jai buvo numatęs kai ką daugiau.

Dabar ji buvo Prahoje ir čia ketino svečiuotis dar savaitę. Na o viskas prasidėjo nuo to, kad ji panoro atitrūkti nuo kasdienos, tad užsisakė skrydį į miestą, internete susirado tinkamus pigius svečių namus ir susikrovusi kuprinę iškeliavo svetur.

Po kelių dienų praleistų Prahoje, ji čia sutiko merginą, apsirengusių baltais lininiai drabužiais ir sakančią, kad ji yra Snieguolės sesuo, nesantuokinė jos tėvo – Peterio Andersono – dukra. Pasak Lenkos, jos mama užmezgė trumpą ir aistringą romaną. Ji buvo netyčiukė, bet mama supratusi, kad laukiasi, nusprendė ją pasilikti. Vyrui ji nepasakė besilaukianti, o prisipažino tik prabėgus dviem metams. Pasak Lenkos, jos tėvas norėjo su ja susitikti, bet mama neleido. Jis ne vienus metus rašė laiškus, siuntinėjo atvirukus, nuotraukas ir dovanėles, bet ji buvo atkakli. Nenuostabu, kad kažkuriuo momentu jo laiškai išseko, tačiau Lenkos noras pamatyti tėtį – ne.

Ir nors Snieguolei buvo sunku patikėti, kad jos santūrus ir korektiškas tėtis galėjo padaryti kažką panašaus, visgi ji visada žinojo, jautė ir numanė, kad šeimoje kažkas slepiama. Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad Snieguolė įsivėlė į dar vieną pavojingą istoriją, šį kartą besisukančią apie vieną sektą ir pamišusį jos lyderį.

Na o daugiau kažką pasakoti neverta. Pasakysiu tik vieną – jeigu ieškote supaprastintos ir glaustos alternatyvos garsiajai Lizbetos Salander serijai, tada ši knyga yra parašyta būtent Jums. Nors ji ir yra skirta jaunimui, visgi skaitosi pakankamai įdomiai net ir peržengus brandos amžių.

Šį kartą rašytoja knygos dėmesio centre pastato vieną iš Prahos sektų ir su tuo susijusias paslaptis. Romano centre atsidurs keli veikėjai, tarp kurių pati Snieguolė, tariama jos sesuo Lenka, žurnalistas Jiržis, buvusi Snieguolės mergina Liepsna, sektos „tėvas“ Adamas, laikraščio vedėja Vera, bei kiti veikėjai.

Romane bus kalbama vienatvės, draugystės, praeities skaudulių, patyčių, tikėjimo temomis, labiausiai visgi susitelkiant ties „savojo aš“ paieškomis. Vieniša čia jausis ne tik pati Snieguolė, bet ir Lenka, mergina, kuri pakliuvo į bendruomenę tik dėl to, kad prarado atramą mirus jos motinai.

Skaitydami knygą mes pamatysime, kaip Snieguolė blaškysis tarp dabarties ir praeities vaiduoklių, tuo pat metu bandydama pagelbėti seseriai Lenkai. Ji ne tik, kad bandys surasti žurnalistą, kuris bendravo su vienu iš sektos narių, bet ir slapstysis nuo nepažįstamo vyro, pasamdyto ją nužudyti.

Pabaigai norisi pasakyti tik vieną – jeigu Jūs esate paauglys ir ieškote kažko lengvai skaitomo, tada šis kūrinys yra būtent Jums. Nors Jūs jį perskaitysite keliais prisėdimais, tačiau laikas, praleistas skaitant nenueis veltui. Bent jau ne taip beprasmiškai, kaip žiūrint paikus serialus internete, žaidžiant žaidimus mobiliajame, ar visą dieną naršant socialiniuose tinkluose, tokiuose kaip Facebook. Aš pats vaikystėje ir paauglystėje labai mažai skaičiau ir dabar išties labai dėl to gailiuosi. Nesekite mano pėdomis ir būtinai pasiimkite šią ar kokią kitą knygą skaitymui.

„Raudona kaip kraujas“ ~ Salla Simukka

„Raudona kaip kraujas“ (Salla Simukka, 2014 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Septyniolikmetei Snieguolei Anderson tai pirmoji žiema Tamperėje. Ji mokosi prestižinėje meno mokykloje ir viena gyvena nedideliame butuke – toli nuo savo šeimos ir nelabai malonios praeities. Snieguolė laikosi atokiai ir nuo savo naujųjų bendramokslių ir vadovaujasi principu niekada nesikišti į svetimus reikalus.

Tačiau vieną ankstyvą rytą užklydusi į mokyklos fotolaboratorijos tamsųjį kambarėlį ir ten aptikusi išdžiaustytus banknotus su kraujo dėmėmis, mergina supranta – šįkart svetimų problemų išvengti nepavyks.

Vis greičiau įsisukantis įvykių sūkurys Snieguolę nublokš į didelį pavojų, ir ją vėl sukaustys baimė – nors buvo sau pažadėjusi daugiau niekada nieko nebebijoti...

Ji yra ypatinga visomis prasmėmis. Jos vardas – Snieguolė. Ji yra talentinga ir originali, tačiau taip pat atsiskyrusi ir nepastebima. Ji neprisileidžia nieko šalia ir gyvena tarsi savo paties šešėlis. Tačiau vieną dieną viskas pasikeičia, dieną kuomet Snieguolė įsivelia į labai tamsią ir pavojingą istoriją. Vieną šaltą arktinę žiemą, septyniolikmetė Snieguolė Anderson įeina į savo mokyklos fotolaboratorijos kambarėlį ir randa jame padžiautus šlapius, raudonai suteptus pinigus. Tūkstančius eurų išpurvintus krauju ir paliktus džiūti tamsoje...

Snieguolė gyvena viena apartamentuose, toli nuo savo tėvų ir praeities, kurią ji paliko. Ji lanko prestižinę Menų mokyklą ir galvoja tik apie studijas ir jų baigimą. Snieguolė vengia susibūrimų, paskalų ir vakarėlių, iškeltų populiariausių mokyklos vaikinų ir merginų. Tačiau kraujo spalvos pinigai pakeičia viską.

...Staiga Snieguolė įsitraukia į veiksmo sūkurį, iš kurio jau nebesugeba ištrūkti. Įvykiai tampa dar pavojingesni, kai atsiranda įrodymų, nukreipiančių jos dėmesį į nešvarius policininkus ir garsų narkotikų baroną, žmogų garsėjantį žiaurumu savo darbe. Snieguolė praranda kontrolę ir atsiduria jėgų, nepriklausančių nuo jos valios pančiuose. Tačiau gyvenimas nėra pasaka su laiminga pabaiga, tad netrukus Snieguolė turi padaryti sunkiausią savo gyvenime pasirinkimą... Taigi, kartą gyveno mergaitė, kuri pradėjo bijoti...

Nagi pasiėmiau skaityti dar vieną skandinavišką detektyvą, šį kartą parašytą suomių rašytojos Salla Simukka. Tiesa yra vienas bet... knyga yra skirta jaunesniems skaitytojams, o būtent paaugliams. Ir visgi neturėdamas ką daugiau skaityti. Surizikavau.

Knygoje mes būsime nukelti į vieną Suomijos Menų mokyklą, kurioje visai kaip ir bet kurioje mokykloje Lietuvoje bus pilna žmonių dangstančių pavydą, daug žmonių dangstančių veidmainystę, vaidybą, puikybę ir nepasitikėjimą. Čia bus egocentriškos išvaizdos merginų, kurios baigusios mokyklą, stos į teisę arba ekonomiką. Į Menų gimnaziją jos bus atėjusios tik dėl to, kad turės aukštą pažymio vidurkį ir bus „tikrai kūrybingos“. Čia taip pat bus ir didelių menininkų ir dar didesnių intelektualų, kuriems mokykla bus reikalinga tik kaip scena. Matematikos genijų, kurie visada atrodys lyg mažumėlę pasiklydę. Taip pat vidutiniokų, kurie užplūs koridorius, užkims laiptines, sudarys ilgas eiles valgykloje ir kitų.

Tuo metu pagrindinė veikėja Snieguolė bus gan tipinė paauglė atsiskyrėlė. Ji prastai maitinsis, gers daug kavos, bus vegetarė savimoka ir pan. Visi ją matys kaip vienišą keistuolę juodais drabužiais, slankiojančią pasieniais ir mažai kalbančią. Ta, kuri kiekvienu klausimu turi svarią nuomonę. Ta, kuri iš fizikos, ir iš filosofijos gauna dešimtukus. Kuri nedalyvauja jokiuose moksleivių renginiuose bei kompanijose. Kuri visada pietauja viena, bet neatrodo vieniša...

Ir štai būtent ji mokyklos nuotraukų ryškinimo kambarėlyje aptiks dešimtis džiūstančių penkių šimtų eurų banknotų. Nors jos moto buvo toks, kad gyvenime daugiausia laimi tie, kurie mažiausiai kišasi, tačiau kambarėlį apgaubusi paslaptis greitai užvaldys visas merginos mintis. Mintys apie pinigus graušis į jos galvą taip pat, kaip į juos įsigėrusi seno kraujo smarvė. Ji neturės ramybės, kol nežengs bent žingsnio, kad išsiaiškintų, kas čia per misterija...

Taigi čia ir prasidės visa ši istorija, kuri man, rimtam ir suaugusiam skaitytojui, pasirodė vietomis šiek tiek per vaikiška, o vietomis šiek tiek per paika. Visgi nevarginsiu Jūsų savo nusiskundimais, pasakysiu tik tai, kad kiekvienam jaunam skaitytojui ši knyga bus pakankamai įdomi. Juk čia bus išties nemažai paslapties, pradedant rastais kruvinais pinigais, juos padžiovusia trijule ir baigiant scenoje pasirodžiusiu nusikalstamo pasaulio veikėju – Baltuoju Lokiu.

Romanas „Raudona kaip kraujas“, tai istorija apie vienišą pasimetusią merginą, apie savęs paieškas, apie žmonių rūpestingumą ir tikrą, bei nesuvaidintą draugystę. Tačiau tai taip pat ir istorija apie žmonių klastą, godumą, valdžios troškimą ir visas kitas mirtingųjų silpnybes.

Salla Simukka knyga nėra visiškai be priekaištų, ji neturi geros priešistorės, o ir veikėjų psichologiniai portretai nėra labai įtaigūs, tačiau ji yra pakankamai įdomi, kad aš norėčiau perskaityti tolimesnius jos tęsinius. Autorė akivaizdžiai kopijuoja Stigo Larsono „Merginą su drakono tatuiruote“, tačiau, kad ir kaip tai skambėtų nuvalkiotai, jos bandymas yra pakankamai vykęs. Rašytoja surado savo nišą, o ir labai sumaniai įkomponavo į ją savo jaunos Lizbetos Salander veikėjos kopiją.