Septyniolikmetei Snieguolei Anderson tai pirmoji žiema Tamperėje. Ji mokosi prestižinėje meno mokykloje ir viena gyvena nedideliame butuke – toli nuo savo šeimos ir nelabai malonios praeities. Snieguolė laikosi atokiai ir nuo savo naujųjų bendramokslių ir vadovaujasi principu niekada nesikišti į svetimus reikalus.
Tačiau vieną ankstyvą rytą užklydusi į mokyklos fotolaboratorijos tamsųjį kambarėlį ir ten aptikusi išdžiaustytus banknotus su kraujo dėmėmis, mergina supranta – šįkart svetimų problemų išvengti nepavyks.
Vis greičiau įsisukantis įvykių sūkurys Snieguolę nublokš į didelį pavojų, ir ją vėl sukaustys baimė – nors buvo sau pažadėjusi daugiau niekada nieko nebebijoti...
Ji yra ypatinga visomis prasmėmis. Jos vardas – Snieguolė. Ji yra talentinga ir originali, tačiau taip pat atsiskyrusi ir nepastebima. Ji neprisileidžia nieko šalia ir gyvena tarsi savo paties šešėlis. Tačiau vieną dieną viskas pasikeičia, dieną kuomet Snieguolė įsivelia į labai tamsią ir pavojingą istoriją. Vieną šaltą arktinę žiemą, septyniolikmetė Snieguolė Anderson įeina į savo mokyklos fotolaboratorijos kambarėlį ir randa jame padžiautus šlapius, raudonai suteptus pinigus. Tūkstančius eurų išpurvintus krauju ir paliktus džiūti tamsoje...
Snieguolė gyvena viena apartamentuose, toli nuo savo tėvų ir praeities, kurią ji paliko. Ji lanko prestižinę Menų mokyklą ir galvoja tik apie studijas ir jų baigimą. Snieguolė vengia susibūrimų, paskalų ir vakarėlių, iškeltų populiariausių mokyklos vaikinų ir merginų. Tačiau kraujo spalvos pinigai pakeičia viską.
...Staiga Snieguolė įsitraukia į veiksmo sūkurį, iš kurio jau nebesugeba ištrūkti. Įvykiai tampa dar pavojingesni, kai atsiranda įrodymų, nukreipiančių jos dėmesį į nešvarius policininkus ir garsų narkotikų baroną, žmogų garsėjantį žiaurumu savo darbe. Snieguolė praranda kontrolę ir atsiduria jėgų, nepriklausančių nuo jos valios pančiuose. Tačiau gyvenimas nėra pasaka su laiminga pabaiga, tad netrukus Snieguolė turi padaryti sunkiausią savo gyvenime pasirinkimą... Taigi, kartą gyveno mergaitė, kuri pradėjo bijoti...
Nagi pasiėmiau skaityti dar vieną skandinavišką detektyvą, šį kartą parašytą suomių rašytojos Salla Simukka. Tiesa yra vienas bet... knyga yra skirta jaunesniems skaitytojams, o būtent paaugliams. Ir visgi neturėdamas ką daugiau skaityti. Surizikavau.
Knygoje mes būsime nukelti į vieną Suomijos Menų mokyklą, kurioje visai kaip ir bet kurioje mokykloje Lietuvoje bus pilna žmonių dangstančių pavydą, daug žmonių dangstančių veidmainystę, vaidybą, puikybę ir nepasitikėjimą. Čia bus egocentriškos išvaizdos merginų, kurios baigusios mokyklą, stos į teisę arba ekonomiką. Į Menų gimnaziją jos bus atėjusios tik dėl to, kad turės aukštą pažymio vidurkį ir bus „tikrai kūrybingos“. Čia taip pat bus ir didelių menininkų ir dar didesnių intelektualų, kuriems mokykla bus reikalinga tik kaip scena. Matematikos genijų, kurie visada atrodys lyg mažumėlę pasiklydę. Taip pat vidutiniokų, kurie užplūs koridorius, užkims laiptines, sudarys ilgas eiles valgykloje ir kitų.
Tuo metu pagrindinė veikėja Snieguolė bus gan tipinė paauglė atsiskyrėlė. Ji prastai maitinsis, gers daug kavos, bus vegetarė savimoka ir pan. Visi ją matys kaip vienišą keistuolę juodais drabužiais, slankiojančią pasieniais ir mažai kalbančią. Ta, kuri kiekvienu klausimu turi svarią nuomonę. Ta, kuri iš fizikos, ir iš filosofijos gauna dešimtukus. Kuri nedalyvauja jokiuose moksleivių renginiuose bei kompanijose. Kuri visada pietauja viena, bet neatrodo vieniša...
Ir štai būtent ji mokyklos nuotraukų ryškinimo kambarėlyje aptiks dešimtis džiūstančių penkių šimtų eurų banknotų. Nors jos moto buvo toks, kad gyvenime daugiausia laimi tie, kurie mažiausiai kišasi, tačiau kambarėlį apgaubusi paslaptis greitai užvaldys visas merginos mintis. Mintys apie pinigus graušis į jos galvą taip pat, kaip į juos įsigėrusi seno kraujo smarvė. Ji neturės ramybės, kol nežengs bent žingsnio, kad išsiaiškintų, kas čia per misterija...
Taigi čia ir prasidės visa ši istorija, kuri man, rimtam ir suaugusiam skaitytojui, pasirodė vietomis šiek tiek per vaikiška, o vietomis šiek tiek per paika. Visgi nevarginsiu Jūsų savo nusiskundimais, pasakysiu tik tai, kad kiekvienam jaunam skaitytojui ši knyga bus pakankamai įdomi. Juk čia bus išties nemažai paslapties, pradedant rastais kruvinais pinigais, juos padžiovusia trijule ir baigiant scenoje pasirodžiusiu nusikalstamo pasaulio veikėju – Baltuoju Lokiu.
Romanas „Raudona kaip kraujas“, tai istorija apie vienišą pasimetusią merginą, apie savęs paieškas, apie žmonių rūpestingumą ir tikrą, bei nesuvaidintą draugystę. Tačiau tai taip pat ir istorija apie žmonių klastą, godumą, valdžios troškimą ir visas kitas mirtingųjų silpnybes.
Salla Simukka knyga nėra visiškai be priekaištų, ji neturi geros priešistorės, o ir veikėjų psichologiniai portretai nėra labai įtaigūs, tačiau ji yra pakankamai įdomi, kad aš norėčiau perskaityti tolimesnius jos tęsinius. Autorė akivaizdžiai kopijuoja Stigo Larsono „Merginą su drakono tatuiruote“, tačiau, kad ir kaip tai skambėtų nuvalkiotai, jos bandymas yra pakankamai vykęs. Rašytoja surado savo nišą, o ir labai sumaniai įkomponavo į ją savo jaunos Lizbetos Salander veikėjos kopiją.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą