Komisaro Gvido Brunečio viltys pailsėti su šeima kalnuose žlunga Margeroje aptikus siaubingą radinį – kūną visiškai sužalotu veidu. Brunetis ieško žmogaus, galinčio atpažinti palaikus, tačiau atsimuša į tylos sieną. Galiausiai sulaukia skambučio iš asmens, žadančio suteikti reikiamos informacijos. Nė nakčiai nepraėjus komisaras susiduria su dar viena bauginama ir akivaizdžiai beprasmiška mirtimi.
Venecijos komisaras Gvidas Brunetis tikisi ištrūkti iš tvankaus Venecijos rugpjūčio oro ir atsipalaiduoti su šeima kalnuose. Tačiau yra priverstas trumpam nustumti atostogų planus į šalį, mat Margeroje randamas žiauriai sumaitotas vyro lavonas. Kūnas yra smarkiai sudarkytas ir visiškai neatpažįstamas. Iš pažiūros, auka – transeksuali prostitutė. Ieškodamas tiesos Brunetis apieško visą Veneciją, įskaitant ir raudonųjų žibintų rajoną, tačiau atsitrenkia į tylos sieną. Galiausiai jis sulaukia telefono skambučio iš žmogaus, galinčio atskleisti svarbios informacijos. Asmuo paskiria susitikimą komisarui vidury nakties gatvėje, esančioje už miesto ribų. Deja, viskas galiausiai baigiasi tuo, kad įvyksta dar kelios žmogžudystės. Ar Brunečiui pavyks atskleisti tiesą ir demaskuoti tikrąjį žudiką, sužinosime perskaitę šį, jau trečiąjį, serijos apie komisarą Gvidą Brunetį romaną.
Taigi šį kartą dėmesio akiratyje atsidurs, sakyčiau, gan egzotiška ir šokiruojanti tema, o būtent prostitucija ir ne bet kokia, o iš vyrų, persirengusių moterimis, pusės.
Kaip jau supratote, knygoje bus kalbama apie tai, kaip Margeroje randamas transvestitas prostitutė pramušta galva ir veidu. Kadangi du Mestrės policijos nuovados komisarai atostogavo, vienas savaitgalį per automobilio avariją susilaužė koją, o dar vienas – moteris, šeštadienį išėjo motinystės atostogų, išsiaiškinti nusikaltimą pavedama Venecijos policijos skyriaus komisarui Gvidui Brunečiui. Pastarasis turėjo jau netrukus išvykti atostogauti į kalnus, tačiau neradęs išeities išsisukti – sutiko. Juk pagal viršininką, tai turėjo būti paprastas ir lengvai išaiškinamas reikalas. Surandi sąvadautoją, sudarai klientų sąrašą ir pan. Na o tada gali keliauti nors ir į pasaulio kraštą.
Auka buvo apie keturiasdešimties metų vyras persirengęs moterimi, miręs nuo daugybės smūgių į galvą ir veidą. Jis buvo apsirengęs raudona suknele iš pigios sintetinės medžiagos, bei avėjo raudonais, beveik neavėtais, keturiasdešimt pirmo dydžio batais. Vyras turėjo didelę plikę, tad greičiausiai dėvėjo peruką, kurio policija nerado. Auka buvo nužudyta kažkur kitur, o Margeroje buvo tiesiog išmesta.
Kad nustatytų mirusiojo tapatybę Brunečiui tenka sudaryti mirusiojo veido eskizą, įsigilinti į policijoje esamų teistų vyrų prostitučių bylas, vėliau šiuos asmenis apklausti, lankytis raudonųjų žibintų kvartale klausinėjant naktines plaštakes, ieškoti mirusiojo dėvėtos suknelės bei batų gamintojų pavadinimų ir netgi klausytis vietinių paskalų.
Tuo metu Italijoje siautėja dideli karščiai. Karštis gaubė viską, oras, regis, graužė akins, nebuvo jokio vėjelio, nė menkiausio dvelksmo. Aplinkui visur sukinėjosi pusnuogiai turistai, prie kanalo motorlaiviuose rikiavosi vyrai ir moterys, maudymosi kostiumais, trumpikėmis, marškinėliais giliomis iškirptėmis. Ir visgi labiausiai erzino ne tiek jų laisva apranga, kiek nušiurusi vyrų ir moterų drabužių medžiaga, bei dar labiau apleisti daugelio jų kūnai.
Skaitydami romaną mes kartu su Brunečiu pasinersime į prostitucijos verslo Italijoje užkulisius, kurie nepatyrusį skaitytoją privers pabūgti ir netgi gerai nusigąsti. Kiekvieno skaitančiojo vaizduotėje iškils tik vienintelis klausimas – nejaugi ir mano gimtajame mieste tokia pati situacija. Aš asmeniškai pasijaučiau lyg būčiau atsidūręs kokiame Tailande, nors visas tas prostitucijos ir AIDS liūnas yra, turbūt, kiekviename didmiestyje. Juk ten kur yra perkančiųjų, visada bus ir parduodančiųjų.
Donos Leon kūrinys „Nepažįstamas venecijietis“ labiausiai pasižymės realistiškai atvaizduota Venecijos panorama, miesto naktinio gyvenimo užkulisiais, įtaigiais ir spalvingais personažais, bei išties nekasdieniška mįsle. Rašytoja nepabūgo parodyti šalies ydų, bei eilinį kartą atkreipė dėmesį į šalies trūkumus ir problemas. Turiu pripažinti, kad kiekviena Donos Leon knyga – tai tarsi tiesioginis bilietas į Italiją, kuris leidžia kiekvienam romano skaitytojui nekeliant kojos iš namų atsidurti Italijos žmonių ir pastatų apsuptyje. Jūs ne tik kad paragausite vietinio maisto, bet ir išgirsite vietinę kalbą, ar pamatysite žymiausius šalies paminklus. Ko dar galima norėti iš tokio pobūdžio knygos? „Nepažįstamas venecijietis“ tai istorija apie klastą, korupciją, godumą ir kitus „nuostabius“ bruožus, kuriuos mes, žmonės, turime ir taip „aukštiname“.
Turiu prisipažinti, kad iki šiol visa Gvido Brunečio serija kabėjo man virš galvos kaip koks Damoklo kardas. Aš vis norėdavau ją baigti skaityti, bet vis neatrasdavau tam laiko. Galiausiai nusprendžiau, kad kai baigsiu skaityti visas Sidnio Šeldono knygas, o jų liko tik viena, imsiuos Donos Leon knygų skaitymo. Ši serija gal ir nepasižymi giliais veikėjų psichologiniais portretais, tačiau leidžia pailsėti nuo depresuojančių personažų, bei sušildo mūsų kūnus kaitria Venecijos miesto saule. Jei ir Jūs kankina bloga nuotaika, o ir imunitetas šlubuoja, būtinai pasiimkite skaityti „Nepažįstamą venecijietį“. Juk tik jis Jūs aprūpins didele D vitamino doze ir leis nors šiek tiek pailsėti nuo visos tos pabodusios kasdienybės.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą