„Džiūsna“ ~ Dešilas Hemetas

„Džiūsna“ (Dešilas Hemetas, 1996 m.). Knygos įvertinimas: ⭐2/5.

Buvęs seklys Nikas Čarlsas su jaunute žmona Nora prieš Kalėdas sprunka iš San Francisko nuo įkyrių giminaičių ir visas šventes ketina ūžauti Niujorke. Čia Nikas susitinka senų pažįstamų ir beveik prieš savo valią įtraukiamas į painios žmogžudytės bylos tyrimą. Galiausiai sutrinka ir policija: kas žudikas? Gal net pats Nikas Čarlsas?

Amerikietiškojo detektyvo klasiko Dešilo Hemeto romanas „Džiūsna“ kupinas netikėtų siužeto posūkių, čia nemažai ryškių, kartais net komiškų charakterių.

Nežinau, myli tie amerikiečiai savo tą Dešilą Hemetą, dievina jį, grožisi jo kūryba. Aš gi neįžvelgiu to žavesio. Per daug neįtaigus, paviršutiniškas rašymo stilius, personažai netraukia, lygiai kaip ir dialogai. Verta skaityti tik kaip detektyvo istorijos dalelę, jei mėgstat „kietą“ detektyvą, ar esat pradedantysis detektyvų skaitytojas. Man tai jau norisi kažko rimtesnio.

„Didysis antpuolis; 106 tūkstančiai už galvą“ ~ Dešilas Hemetas

„Didysis antpuolis; 106 tūkstančiai už galvą“ (Dešilas Hemetas, 1992 m.). Knygos įvertinimas: ⭐2/5.

Amerikiečių rašytojas D. Hemetas pradėjo naują žanrą detektyvo istorijoje – XX amžiaus pradžioje sukūrė pirmuosius „kietojo“ detektyvo kūrinius.

Apysakos išlaikė laiko bandymą. Privatus seklys – nenuošalus įvykių stebėtojas ir intriguojantį siužetą sekantis bei atpasakojantis asmuo – jis pats aktyviai veliasi į įvykius, rizikuodamas savo galva...

Du „kietojo“ detektyvo meistro ir pradininko, Dešilo Hemeto, kūriniai pasakojantys apie sunkų, viskuo rizikuojančio seklio darbą. Pirmajame kūrinyje pasakojama apie stambų banko apiplėšimą ir su tuo susijusias problemas. Antrajame pasakojama apie asmenį už kurį paskirta milžiniška premija, net 106 tūkstančiai! Ne patys įdomiausi detektyviniai apsakymai kokius teko skaityti, bet kadangi trumpi ir greitai perskaitomi, tai pusė bėdos. Bet šiaip „ant“ jų pinigų neleisčiau.

„Stiklo raktas“ ~ Dešilas Hemetas

„Stiklo raktas“ (Dešilas Hemetas, 1997 m.). Knygos įvertinimas: ⭐1/5.

Dešilas HEMETAS (1894-1961) – vienas žymiausių Amerikos rašytojų, „kietojo detektyvo“ žanro pradininkas ir puoselėtojas. „Stiklo raktą“ (romanas parašytas 1931 m.) autorius laikė geriausiu savo kūriniu. Miestas pergyvena rinkiminę karštligę. Kam atiteks valdžios vadžios dar ketveriems metams – politikos bosui ir biznieriui Poliui Medvigui ar jo varžovui Šedui O’Roriui? Kova bekompromisinė, reikalaujanti daug kraujo ir gyvybių. Sunku atskirti, kur baigiasi politika ir prasideda kriminalas, kas doresnis – banditas ar respektabilus pilietis. D. Hemeto kūryba dar mažai žinoma Lietuvos skaitytojui. Šis romanas – malonus susitikimas su įdomiu autoriumi.

Pasakyk tu kokiam amerikiečiui kad tau nepatinka Dešilas Hemetas ir jis tavęs paklaus – tai kaip gi? Toks puikus rašytojas. Parašė keturias ar penkias (dabar nepamenu) knygas ir jam daugiau nė nereikėjo rašyti. Uždirbo pakankamai pinigų ir šlovės. Tačiau aš visgi pasakysiu – man nepatinka Dešilo Hemeto knygos. Skaičiau jų dvi: „Maltos sakalas“, kuri man pasirodė per daug holivudiškai banali ir vaikiška, bei šią, „Stiklo raktas“. Visai nieko nesupratau. Taip neaiškiai parašyta, nesuprasi kas vyksta po ko, nu užmuškit mane, bet net negaliu atpasakoti apie ką ji. Supratau tik paskutinius kelis skyrelius, o viskas prieš tai gūdus miškas. Veikėjai visai nedetalizuoti, pilki, niekam neįdomūs. Dialogai irgi be ryšio. Veiksmo jokio. Vienu žodžiu tikras chaosas. Ir dar laikomas vienu geriausiu visų laikų detektyvu, tik pasijuokti iš to galima.

Samuelis Dešilas Hemetas

Samuelis Dešilas Hemetas (Samuel Dashiell Hammet; 1894-05-27 – 1961-01-10), Amerikos rašytojas ir politinis aktyvistas, gimė Merilende, JAV, 1894 m. gegužės 27-ąją dieną. Žinomas amerikiečių detektyvinių romanų autorius Dašelas Hametas buvo vienas iš tų „laimingųjų“, kuriam nereikėdavo išgalvoti kaip kitiems autoriams painių, kvapą gniaužiančių siužetų, drąsių herojų, kurie, rizikuodavo savo gyvybe, kad atliktų kilnius žygdarbius. Visa tai Dašelui Hametui teko pačiam ne kartą patirti...

Augo Baltimorėje ir Filadelfijoje. Sulaukęs keturiolikos buvo išmestas iš mokyklos, kurios taip ir nebaigė. Per ateinančius kelerius metus dirbo įvairius vergiškus darbus, iš kurių paprastai būdavo išmetamas. 1915 m. išbandęs daugybę įvairiausių profesijų, atsakęs į miglotą skelbimą, jis įsidarbino Pinkertono agentūroje, seniausioje JAV privačių seklių žynyboje, kur netrukus susipažįsta su Amerikos policininkų ir vagių gyvenimu, jų tarpusavio santykiais. Darbas garsiame privačių seklių biure D. Hametą ir paskatino imtis plunksnos. Taip gimė pirmieji detektyviniai kūriniai, atnešę autoriui plačią šlovę bei pripažinimą ir įėję vėliau literatūros istorijon „kietojo“ detektyvo vardu...

Pirmojo pasaulinio karo metu tarnavo JAV pirmosios pagalbos korpuse. Tarnybos metu susidūrė su tuberkuliozės protrūkiu, po kurio jo sveikata tapo nepaprastai trapi lygi pat gyvenimo galo.

Vėliau grįžo į seną darbą, vedė jį slaugiusią slaugę, susilaukė dviejų dukryčių. Deja dėl tuberkuliozės kuria sirgo, turėjo gyventi atokiau nuo šeimos. 1922 m. nusprendė pasitraukti iš seklių gretų ir pradėti rašyti apie juos.

Pirmieji jo apsakymai pasirodė periodiniame bulvariniame leidinyje „Juodoji kaukė“ („Black Mask“), o netrukus sulaukė skaitytojų susidomėjimo. Kūriniuose pateikdamas savo realaus gyvenimo patirtį dirbant sekliu, jis tapo „kietojo“ detektyvo („hard-boiled“) pradininku, taip pakeldamas detektyvų žanrą iki grožinės literatūros lygio.

Daugumoje jo istorijų veikia kresnas, vidutinio amžiaus seklys, žinomas „Operatyvininko“ („The Continental Op“) vardu. Jo žinomiausias personažas – Semas Speidas – kietas, apsukrus seklys, pasirodęs kūrinyje „Maltos Sakalas“ („The Maltese Falcon“, 1930 m.). Kaip ir Operatyvininkas, Speidas veikė San Franciske, mieste, kurį rašytojas pažinojo geriausiai. D. Hameto knygų herojai nuolat rizikuoja gyvybe arba, geriausiu atveju, savo darbu. Jie visuomet patenka tarp dviejų ugnių – policijos, kuri, galima sakyti, tiesiog neapkenčia privačių seklių – pagrindinių savo konkurentų ir – nusikaltėlių, kuriems nužudyti žmogų, šiuo atveju, seklį – tik smulkmena... šia prasme išskirtini jo romanai: „Maltos sakalas“, „Raudonoji pjūtis“, „Stiklinis raktas“, kuriuose plačiai atsispindi visas trečiojo – ketvirtojo dešimtmečio Amerikos gyvenimas: gangsteriai, politikai, biznesmenai, nusikaltėliai.

Deja Dešilo Hemeto, kaip rašytojo karjera, buvo labai trumpa. Jis sukūrė keturis romanus, o dauguma jo novelių buvo parašytos tarp 1922 ir 1931 metų. Detektyvinių romanų kūrėjai – dažniausiai produktyvūs autoriai. Prisiminkime kad ir A. Kristi, Ž. Simenoną... D. Hametas – išimtis. Jis parašė nedaug. 1932 m. jo pasirodęs romanas „Liesas žmogus“ buvo paskutinis. Kodėl jis metė rašyti pačiame savo šlovės zenite, visiems lieka mįsle... Nors ir nedaug sukūręs D. Hametas įėjo į žymiausių pasaulio detektyvo meistrų gretas kaip detektyvinio romano reformatorius, šio žanro naujovių šalininkas, visiems įrodęs, kad gyvenimo aštrių problemų atspindėjimas detektyviniame romane, ne tik nenuskurdina šio žanro, bet ir praplečia jo galimybes įvairiapusiškiau parodo herojus supančią aplinką. Savo kandžia ironija, aštriom dramatinėm situacijomis D. Hametas mėgiamas ir dabar. Gaila tik, kad šio pripažinto detektyvo meistro vardas mažai žinomas mūsų respublikos skaitytojams. Prieš tai vyravusioje totalitarinėje sistemoje jis, matyt, buvo „pavojingas“ ir nepriimtinas vien todėl, kad pas mus taip negali būti! Negali būti nei privačių seklių, nei korupcijos, nei pasižyminčių ypatingu žiaurumu nusikaltėlių... Deja, pamatėme, kad nė kiek nenutolome nuo tos „žiaurios“ Amerikos... kad kai kuo gal ir pralenkėme... Jau minėta penktoji novelė „Liesas žmogus“ („The Thin Man“) pasirodė 1932 m. Po to sekė... visiška tyla.

Tai kas gi nutiko? Greičiausiai, kad ir kaip bebūtų keista ar ironiška, Hemetas pasibjaurėjo „kieto“ detektyvo žanru ir savimi, kaip jo vedliu. Jis troško rašyti rimtesnius kūrinius ir konkuruoti su tokiais rašytojais kaip Hemingvėjus ar Fidžeraldas. Tačiau tai nebuvo lemta – Hemetas vos baigė savo kitą kūrinį, kuriam prireikė net 27-erių jo gyvenimo metų.

Ketvirtajame dešimtmetyje D. Hametas susidomi visuomeniniu-politiniu gyvenimu: šlovina Ispanijos respubliką, suartėja su JAV komunistais. Ir – patenka į FTB akiratį...

1950 m. tapo Džozefo Makarčio „raganų“ medžioklės auka, praleidusi už grotu šešis mėnesius, dėl savo politinių įsitikinimų. Vėliau sekė patekimas į „juodąjį“ sąrašą, po ko jo knygos buvo pašalintos iš bibliotekos lentynų, o radijo stotis uždaryta.

Daug prieštaravimų kėlęs žmogus, Hemetas buvo garsenybė ir atsiskyrėlis. Toks populiarus rašytojas, kad jam nė nereikėjo daugiau rašyti. Marksistas išdidžiai tarnavęs Jungtinėms Amerikos Valstijoms dviejuose pasauliniuose karuose. Turtingas žmogus, vėliau visiškai nuskurdęs ir bankrutavęs, žmogus pasirinkęs kalėjimą, nei savo įsitikinimų išdavimą, buvo persekiojamas Vidaus pajamų tarnybos.

1961 metų sausio 10 dieną, būdamas 67 metų, mirė Niujorke, Lenokso kalnų ligoninėje, nuo plaučių vėžio. Kaip karo veteranas, buvo garbingai palaidotas Arlingtono Nacionalinėse kapinėse.

„Maltos sakalas“ ~ Dešilas Hemetas

„Maltos sakalas“ (Dešilas Hemetas, 1994 m.). Knygos įvertinimas: ⭐1/5.

„Speido ir Arčerio“ seklių biuras garsėjo visame San Franciske. Tačiau po jaunos gražuolės apsilankymo Arčeris žūna. policija įtaria Speidą nužudžius savo kompanioną. Tad šiam lieka vienintelis išeitis – surasti tikruosius žudikus ir atskleisti priežastis, dėl kurių įvyko net kelios žmogžudystės.

Nežinau... kūrinys kaip ir patenka į Top 100 geriausių visų laikų kriminalinių romanų sąrašą*, nors, mano nuomone, yra visiškas niekalas. Knyga priskiriama „bulvariniam skaitalui“ t. y. buvo spausdinama periodiniame žurnale, bet Dešilui Hemetui iki analogiško rašytojo Raimondo Čandlerio – milijonas šviesmečių. Jei norėčiau knygą su kažkuo palyginti, tai nebent su Džeko Higinso kūryba, tarkim „Vienatvės žemė“, kurią skaičiau. Panašus vaikiškas ir holivudiškai banalus rašymo stilius. Net Edgaro Voleso knygos čia atrodo kaip šedevrai. Bijau net kažką per daug pasakyti, dėl ko paskui gailėčiausi, bet surizikuosiu ir ištarsiu paraidžiui – N I E K A L A S ir taškas. Gal taip yra dėl to, kad Hemetas yra vienas pirmųjų pradėjęs rašyti „kietus“ detektyvus, taip sakant, vienas pradininkų. Gal dėl to šis kūrinys atrodo kaip pasvilęs blynas, ar rakštis su... ..ai net nežinau, neverta dėl to galvą sukti. Galiu pasakyti tik viena, skaitėsi tikrai nesveikai lėtai, teko praeiti kryžiaus kelius, kol aš ją pabaigiau. Amen.

Ok, viską supeikiau ką tik buvo galima, bet reikia kažkaip užbaigti teigiama gaida... amm... knygos viršelis neblogas, ryškios spalvos, žiūrisi gražiai ...ne na rimtai neskaitykit, aš nejuokauju.

*žr. Top 100 geriausių visų laikų kriminalinių romanų.