„Speido ir Arčerio“ seklių biuras garsėjo visame San Franciske. Tačiau po jaunos gražuolės apsilankymo Arčeris žūna. policija įtaria Speidą nužudžius savo kompanioną. Tad šiam lieka vienintelis išeitis – surasti tikruosius žudikus ir atskleisti priežastis, dėl kurių įvyko net kelios žmogžudystės.
Nežinau... kūrinys kaip ir patenka į Top 100 geriausių visų laikų kriminalinių romanų sąrašą*, nors, mano nuomone, yra visiškas niekalas. Knyga priskiriama „bulvariniam skaitalui“ t. y. buvo spausdinama periodiniame žurnale, bet Dešilui Hemetui iki analogiško rašytojo Raimondo Čandlerio – milijonas šviesmečių. Jei norėčiau knygą su kažkuo palyginti, tai nebent su Džeko Higinso kūryba, tarkim „Vienatvės žemė“, kurią skaičiau. Panašus vaikiškas ir holivudiškai banalus rašymo stilius. Net Edgaro Voleso knygos čia atrodo kaip šedevrai. Bijau net kažką per daug pasakyti, dėl ko paskui gailėčiausi, bet surizikuosiu ir ištarsiu paraidžiui – N I E K A L A S ir taškas. Gal taip yra dėl to, kad Hemetas yra vienas pirmųjų pradėjęs rašyti „kietus“ detektyvus, taip sakant, vienas pradininkų. Gal dėl to šis kūrinys atrodo kaip pasvilęs blynas, ar rakštis su... ..ai net nežinau, neverta dėl to galvą sukti. Galiu pasakyti tik viena, skaitėsi tikrai nesveikai lėtai, teko praeiti kryžiaus kelius, kol aš ją pabaigiau. Amen.
Ok, viską supeikiau ką tik buvo galima, bet reikia kažkaip užbaigti teigiama gaida... amm... knygos viršelis neblogas, ryškios spalvos, žiūrisi gražiai ...ne na rimtai neskaitykit, aš nejuokauju.
*žr. Top 100 geriausių visų laikų kriminalinių romanų.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą