Šiandien „Šakalo diena“ – tai trilerio klasika. Tai knyga, apipinta įvairiausiomis legendomis ir mitais. Kai kuriuos iš jų Forsythas sėkmingai puoselėja iki šiol. Pavyzdžiui, „Šakalo dienoje“ yra smulkiai aprašyta, kaip galima gauti Didžiosios Britanijos pasą fiktyvia pavarde. Šaltojo karo metu sklandė kalbos, kad šie pamokymai buvo itin atidžiai studijuojami slaptose KGB mokyklose. F. Forsythas tvirtina, kad aprašyta Didžiosios Britanijos įstatymų spraga yra tikra ir šiandien vis dar neištaisyta.
Jau šiame pirmajame kūrinyje atsiskleidė Forsytho polinkis grįsti knygas tikrais įvykiais. Tiesa yra tai, kad Prancūzijos prezidentui Charlesui de Gaule’ui nusprendus pasitraukti iš Alžyro, dėl to labai nusiminė kai kurie karininkai, susibūrę į slaptą draugiją Organisation Armeè Secrete (OAS). Tiesa ir tai, kad jie norėjo Ch. de Gaule’į nužudyti, todėl organizavo keletą pasikėsinimų. Tiesa taip pat ir tai, kad jiems žiauriai nesisekė, prezidentas liko gyvas, o patys „oasininkai“ atsidūrė kalėjime arba stojo prie sienos. „Šakalo dienoje“ tiesa kiek kitokia. OAS nariai supranta, kad savo jėgomis tikslo nepasieks ir nusprendžia sukaupę visas finansines jėgas pasisamdyti „žmogų iš šalies“ – savo darbo meistrą ir profesionalą. Čia prieina Šakalas.
Prisipažinsiu, šią knygą pasiėmiau skaityti jau senokai, bet kadangi pradžia manęs nesudomino, buvau atidėjęs į šalį. Vėliau grįžau ir šį kartą nepaleidau. Tai nėra klasikinis detektyvas, o tikras sąmokslo trileris. Istorija pagrįsta tikrais įvykiais, tad nenuostabu, kad jos pateikimas – dokumentinis. Čia viskas aprašoma labai detaliai, aiškiai ir tiksliai, kaip istorijos vadovėly. Anksčiau rašiau, kad J. Flemingo knygose daug detalumo, ypač kalbant apie karinę technika, bet F. Forsaitui nėra lygių, čia visai kitas lygis, o svarbiausia, kad tai nekelia nuobodulio, o atvirkščiai – sudomina. Autoriaus detalumas smulkmenoms tiesiog stebina, vietomis net kiek per painu, tarkim, kur aprašomas Šakalo lagaminas ginklui? Istorija rutuliojasi lėtai, bei tai visai netrukdo, nes „Šakalo diena“ yra iš tų knygų, kurias reikia skaityti lėtai. Istorijoje nesiknaisiojama po veikėjų asmenybes, praeitį ar išgyvenimus, viskas kas rūpi autoriui ir įtrauktam skaitytojui – detalus planas, kaip pašalinti Prancūzijos prezidentą, o valdžiai – išaiškinti samdomą žudiką. Savotiškas pelės ir katės žaidimas ar atvirkščiai. Knyga sužavi savo įtikinamumu, kuriuo aprašomas sąmokslo kelias. Pabaiga tikrai intriguojanti. Trilerio klasika? – tai jau tikrai. Verta skaityti? – nieko nežinau apie kitas F. Forsaito knygas, bet ši tikrai verta dėmesio.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą