Augo Baltimorėje ir Filadelfijoje. Sulaukęs keturiolikos buvo išmestas iš mokyklos, kurios taip ir nebaigė. Per ateinančius kelerius metus dirbo įvairius vergiškus darbus, iš kurių paprastai būdavo išmetamas. 1915 m. išbandęs daugybę įvairiausių profesijų, atsakęs į miglotą skelbimą, jis įsidarbino Pinkertono agentūroje, seniausioje JAV privačių seklių žynyboje, kur netrukus susipažįsta su Amerikos policininkų ir vagių gyvenimu, jų tarpusavio santykiais. Darbas garsiame privačių seklių biure D. Hametą ir paskatino imtis plunksnos. Taip gimė pirmieji detektyviniai kūriniai, atnešę autoriui plačią šlovę bei pripažinimą ir įėję vėliau literatūros istorijon „kietojo“ detektyvo vardu...
Pirmojo pasaulinio karo metu tarnavo JAV pirmosios pagalbos korpuse. Tarnybos metu susidūrė su tuberkuliozės protrūkiu, po kurio jo sveikata tapo nepaprastai trapi lygi pat gyvenimo galo.
Vėliau grįžo į seną darbą, vedė jį slaugiusią slaugę, susilaukė dviejų dukryčių. Deja dėl tuberkuliozės kuria sirgo, turėjo gyventi atokiau nuo šeimos. 1922 m. nusprendė pasitraukti iš seklių gretų ir pradėti rašyti apie juos.
Pirmieji jo apsakymai pasirodė periodiniame bulvariniame leidinyje „Juodoji kaukė“ („Black Mask“), o netrukus sulaukė skaitytojų susidomėjimo. Kūriniuose pateikdamas savo realaus gyvenimo patirtį dirbant sekliu, jis tapo „kietojo“ detektyvo („hard-boiled“) pradininku, taip pakeldamas detektyvų žanrą iki grožinės literatūros lygio.
Daugumoje jo istorijų veikia kresnas, vidutinio amžiaus seklys, žinomas „Operatyvininko“ („The Continental Op“) vardu. Jo žinomiausias personažas – Semas Speidas – kietas, apsukrus seklys, pasirodęs kūrinyje „Maltos Sakalas“ („The Maltese Falcon“, 1930 m.). Kaip ir Operatyvininkas, Speidas veikė San Franciske, mieste, kurį rašytojas pažinojo geriausiai. D. Hameto knygų herojai nuolat rizikuoja gyvybe arba, geriausiu atveju, savo darbu. Jie visuomet patenka tarp dviejų ugnių – policijos, kuri, galima sakyti, tiesiog neapkenčia privačių seklių – pagrindinių savo konkurentų ir – nusikaltėlių, kuriems nužudyti žmogų, šiuo atveju, seklį – tik smulkmena... šia prasme išskirtini jo romanai: „Maltos sakalas“, „Raudonoji pjūtis“, „Stiklinis raktas“, kuriuose plačiai atsispindi visas trečiojo – ketvirtojo dešimtmečio Amerikos gyvenimas: gangsteriai, politikai, biznesmenai, nusikaltėliai.
Deja Dešilo Hemeto, kaip rašytojo karjera, buvo labai trumpa. Jis sukūrė keturis romanus, o dauguma jo novelių buvo parašytos tarp 1922 ir 1931 metų. Detektyvinių romanų kūrėjai – dažniausiai produktyvūs autoriai. Prisiminkime kad ir A. Kristi, Ž. Simenoną... D. Hametas – išimtis. Jis parašė nedaug. 1932 m. jo pasirodęs romanas „Liesas žmogus“ buvo paskutinis. Kodėl jis metė rašyti pačiame savo šlovės zenite, visiems lieka mįsle... Nors ir nedaug sukūręs D. Hametas įėjo į žymiausių pasaulio detektyvo meistrų gretas kaip detektyvinio romano reformatorius, šio žanro naujovių šalininkas, visiems įrodęs, kad gyvenimo aštrių problemų atspindėjimas detektyviniame romane, ne tik nenuskurdina šio žanro, bet ir praplečia jo galimybes įvairiapusiškiau parodo herojus supančią aplinką. Savo kandžia ironija, aštriom dramatinėm situacijomis D. Hametas mėgiamas ir dabar. Gaila tik, kad šio pripažinto detektyvo meistro vardas mažai žinomas mūsų respublikos skaitytojams. Prieš tai vyravusioje totalitarinėje sistemoje jis, matyt, buvo „pavojingas“ ir nepriimtinas vien todėl, kad pas mus taip negali būti! Negali būti nei privačių seklių, nei korupcijos, nei pasižyminčių ypatingu žiaurumu nusikaltėlių... Deja, pamatėme, kad nė kiek nenutolome nuo tos „žiaurios“ Amerikos... kad kai kuo gal ir pralenkėme... Jau minėta penktoji novelė „Liesas žmogus“ („The Thin Man“) pasirodė 1932 m. Po to sekė... visiška tyla.
Tai kas gi nutiko? Greičiausiai, kad ir kaip bebūtų keista ar ironiška, Hemetas pasibjaurėjo „kieto“ detektyvo žanru ir savimi, kaip jo vedliu. Jis troško rašyti rimtesnius kūrinius ir konkuruoti su tokiais rašytojais kaip Hemingvėjus ar Fidžeraldas. Tačiau tai nebuvo lemta – Hemetas vos baigė savo kitą kūrinį, kuriam prireikė net 27-erių jo gyvenimo metų.
Ketvirtajame dešimtmetyje D. Hametas susidomi visuomeniniu-politiniu gyvenimu: šlovina Ispanijos respubliką, suartėja su JAV komunistais. Ir – patenka į FTB akiratį...
1950 m. tapo Džozefo Makarčio „raganų“ medžioklės auka, praleidusi už grotu šešis mėnesius, dėl savo politinių įsitikinimų. Vėliau sekė patekimas į „juodąjį“ sąrašą, po ko jo knygos buvo pašalintos iš bibliotekos lentynų, o radijo stotis uždaryta.
Daug prieštaravimų kėlęs žmogus, Hemetas buvo garsenybė ir atsiskyrėlis. Toks populiarus rašytojas, kad jam nė nereikėjo daugiau rašyti. Marksistas išdidžiai tarnavęs Jungtinėms Amerikos Valstijoms dviejuose pasauliniuose karuose. Turtingas žmogus, vėliau visiškai nuskurdęs ir bankrutavęs, žmogus pasirinkęs kalėjimą, nei savo įsitikinimų išdavimą, buvo persekiojamas Vidaus pajamų tarnybos.
1961 metų sausio 10 dieną, būdamas 67 metų, mirė Niujorke, Lenokso kalnų ligoninėje, nuo plaučių vėžio. Kaip karo veteranas, buvo garbingai palaidotas Arlingtono Nacionalinėse kapinėse.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą