„Žiemos vanduo“ ~ Susanne Jansson

„Žiemos vanduo“ (Susanne Jansson, 2022 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

„Kiekvieną naktį čia girdžiu balsą. Kaip jis šaukia mane ir mano vaiką. Kodėl? Turiu eiti į jūrą. Atsakymas ten, galbūt giliai dugne.“

Martiną visuomet traukė jūra, tad iš tėvų paveldėjęs namą Oruste, nedidelėje saloje Švedijoje, jis daug nesvarstydamas persikelia ten su žmona Aleksandra ir dviem vaikais – trimečiu Adamu ir vos kelių mėnesių Nele. Tačiau vieną sausio dieną, šeimai iškylaujant pajūryje, Adamas nepastebimai dingsta – bangose tėvai tepamato raudoną jo kibirėlį... Vietos tyrėjai taip ir neranda berniuko kūno, o tai pastumia Martiną gilyn į kalte ir abejonėmis grįstą sielvartą.

Kaip tik tuo metu į salą gyventi atvyksta fotografė Maja. Sužinojusi apie Martino ir Aleksandros nelaimę, ji prisimena savo darbą policijoje ir imasi padėti porai aiškintis berniuko dingimo aplinkybes. Po kiek laiko juos pasiekia makabriška žinia: Adamas nebuvo pirmasis vaikas dingęs saloje – toje pačioje vietoje, tą pačią sausio dieną čia jau keletą dešimtmečių dingsta vaikai...

Kokias paslaptis slepia Orusto salos bendruomenė? Koks siaubas iš tikrųjų slypi jūros bangų ošime?

Susanne Jansson yra švedų rašytoja gimusi Amalo mieste, Švedijoje. Prieš tapdama skaitytoju mylima pasakotoja moteris dirbo reklamos srityje Geteborge, o vėliau persikėlė į Niujorką studijuoti fotografijos. Grįžusi į Švediją, ji studijavo žurnalistiką, taip pat dirbo laisvai samdoma fotografe. Didžiąją dalį savo profesinio gyvenimo Susanne Jansson laviravo tarp dviejų darbų: fotografės ir laisvai samdomos žurnalistės, daugiausia rašiusios apie kultūrą, kiną, muziką ir literatūrą. Kaip rašytoja ji debiutavo 2018 m. su mistiniu romanu „Aukojimo pelkė“, kuris buvo išleistas 24 pasaulio šalyse. Susanne Jansson mirė 2019 m. vasarą po drąsios kovos su vėžiu. Antrąjį jos romaną „Žiemos vanduo“ 2020 metais rugpjūčio mėn., jau po autorės mirties, išleido leidykla „Wahlström & Widstrand“. Jame rašytoja kalba apie pačią didžiausią visų tėvų baimę, baimę prarasti savo nuosavą vaiką. Na o viskas prasideda nuo to, kad Martinas, jo žmona Aleksandra ir du jų mažamečiai vaikai persikelia gyventi į seną šeimos vasarnamį, esantį atokioje saloje prie Švedijos krantų. Čia Martinas ketina įkurti midijų auginimo fermą, mat gana daug patirties apie tai įgijo ankstesnėje savo darbovietėje. Vieną sausio savaitgalį, likęs namuose vienas su savo sūnumi, Martinas nueina pakelti skambančio telefono ragelio. Būtent to pakanka, kad trejų metų sūnus Adamas pradingtų amžiams. Jūroje surastas raudonas kibirėlis bei berniuko batas perša tik vieną mintį – jis nuskendo. Slegiamas kaltės jausmo Martinas patenka į gilią depresiją ir vis labiau izoliuojasi nuo savo šeimos. Tačiau kartą palėpėje jis suranda seną žurnalą, kuriame minimi kiti name gyvenę žmonės, savo mirtį taip pat suradę jūroje. Visi jie žuvo tą pačią sausio dieną, tik skirtingais dešimtmečiais. Vyrui sužimba viltis, kad galbūt Adamas vis dar gyvas, tik randasi kitur, paraleliniame pasaulyje, esančiame anapus jūros marių... Romanas „Žiemos vanduo“ yra tikrai neblogas kūrinys. Tai gana įtaigus ir jaudinantis pasakojimas, kalbantis apie sielvartą, kančią, paguodą, bei jūrą, kuri gali būti tiek pat rami, kiek ir audringa. Būtent ji tampa didžiausia šios knygos nelaimių kaltininke, mat pasikėsina į kelių žmonių gyvybes. Viena jų – trejų metų Adamas. Jam dingus tėvas Martinas pasineria į gilią depresiją, kadangi nebemato priežasčių kodėl turėtų kvėpuoti šioje žemėje kaip visos kitos gyvos būtybės. Po sūnaus dingimo Martinas nuolat žvelgdavo į jūrą, ilgėdamasis jo, laukdamas to momento, kada ir jis bus paimtas kartu, ištirpdytas joje. Jis jautėsi bereikšmis, neegzistuojantis, pilnas saviniekos. Nors kažkurią akimirką tą patį pajunta ir jo žmona, visgi knyga nėra vienas ilgas depresijos raizginys. Tai labiau vasariškas pasakojimas, turintis tiek pat daug vargų, kiek ir džiaugsmų. Visai kaip ir jūra, kuri gali būti ir švelni, ir šiurkšti. Knygoje yra ir kitas veikėjas – menininkė Maja, praeityje dvidešimt metų ne visu etatu dirbusi policijos fotografe. Ji to nepripažintų, tačiau ją žavėjo nusikaltimai ir prievarta – žmogžudystės, netyčiniai nužudymai, užpuolimai ir pan. Ji ilgėjosi įtampos ir darbo su tyrėjais, tad sužinojusi apie Martiną ištikusią nelaimę, nusprendžia jam pagelbėti. Tikrai neatskleisiu kuo viskas baigsis, pasakysiu tik tai, kad pabaiga bus labai, labai netikėta. Nepamirškime, žinoma, ir knygoje esančios mistikos, kuri yra visų autorės romanų palydovė. Ji čia buvo išties reikalinga, kadangi be jos pasakojimas būtų praradęs dalį savo šarmo. Rekomenduoju šią knygą tiems skaitytojams, kurie nori perskaityti kažką brandaus, tačiau telpančio į trijų šimtų puslapių apimtį.

„Aukojimo pelkė“ ~ Susanne Jansson

„Aukojimo pelkė“ (Susanne Jansson, 2018 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Šiaurės Švedijoje plyti daug pelkynų, kur dar akmens amžiuje dievams buvo aukojami žmonės. Biologė Natali, atvykusi į mažą kaimelį šalia pelkės, imasi ją tyrinėti. Tačiau greitai paaiškėja, kad šis kaimelis kažkada buvo jos vaikystės namai – vieta, kurioje nutiko daug siaubingų dalykų. Natali bijo pelkynų, bet kartu jaučia jiems protu nesuvokiamą trauką.

Vieną gūsingą rudens naktį prie pat pelkės Natali randa sąmonės netekusį vyrą pilnomis kišenėmis aukso – būtent taip senovėje, anot legendų, dievams ir buvo aukojami žmonės. O netoli kūno – ką tik iškastą kapą. Ar pelkė šaukiasi naujų aukų, kaip puse lūpų kalba prietaringi kaimo žmonės? O gal vis dėlto tai žmogiškojo blogio padariniai?

„Aukojimo pelkė“ – tamsus, paslapties ir įtampos kupinas pasakojimas apie gamtos jėgas, formuojančias mus supančią tikrovę, apie istorijas, kurias pasakojame, kad geriau suprastume aplinkinį pasaulį ir save, ir apie tai, kokių baisių pasekmių galime patirti, tas istorijas interpretavę klaidingai.

Kažkada senovėje pelkėse būdavo aukojama dievams. Kadangi jose yra mažai deguonies, šios žemės sulėtina kūno skilimo procesą, taip išsaugodamos jį ilgam laikui. Štai kodėl žmonės tikėjo, kad čia palaidotos sielos niekada neranda poilsio ir vis ieško naujų aukų. Natali Striom – jauna biologė ir doktorantė, atvyksta į pelkėtas Šiaurės Švedijos žemes, kad čia atliktų nedidelį eksperimentą. Natali čia užaugo, tačiau išvyko iš šių pelkėtų žemių po baisios tragedijos įvykusios jos šeimoje. Vieną audringą naktį bloga nuojauta atveda Natali į vietinę pelkę. Netrukus mergina čia atranda sąmonės netekusį jaunuolį pilnomis kišenėmis auksinių monetų. Policija pradeda tyrimą ir galiausiai atranda dar daugiau kūnų. Kartu su policijos fotografe Maja Linde, Natali bando įminti visas paslaptis, tačiau pelkė jų yra pasirengusi atskleisti tiek daug, kad abi moterys vargiai jas visas pakels...

Na turiu pasakyti, kad už skandinaviškus detektyvus geriau gali būti tik mistiniai skandinaviški detektyvai. Esu didelis jų gerbėjas, tad pamatęs, kad leidykla „Baltos lankos“ tokį išleido, negalėjau praleisti jo pro šalį. Nepraėjo nė kelios savaitės, o aš jau turėjau jį savo lentynoje. Tiesa, mano norimų perskaityti knygų sąrašas buvo gan ilgas, tad jo eilė atėjo tik dabar. Iš karto pasakysiu, kad romanas yra išties šaunus. Jame taip puikiai yra suderintas realizmas su mistika, kad knyga yra visai kaip ta pelkė, kurioje giliau paieškojus galima rasti daug netikėtų dalykų...

Romano veiksmas mus nukels į Mosmarkeną, į miestelį apsuptą dykynės, kerotos pilkos augmenijos ir susikūprinusių pušų bei žemės įdubų. Į kraštą, kur saulės šviesa tarsi nė nepriartėdavo, kraštą, kuris niekuomet neišdžiūdavo, kuris nuolatos šlapo ir lindėjo purve. Pasak legendų vietinėse pelkėse buvo aukojami žmonės, amžių sandūroje čia netgi buvo surastas lavonas iš trečiojo amžiaus prieš Kristų. Dabar jis buvo eksponuojamas Karlstado kultūros istorijos muziejuje ir visiems priminė apie seniai praėjusias dienas.

Natali čia atvyko kad parašytų doktoratą, kaip dėl visuotinio atšilimo nyksta pelkėtos vietovės. Čia ji iškart išsinuomojo kuklią trobelę, su dviem krosnimis ir dyzelininiu šaldytuvu. Natali buvo smėlio spalvos plaukų mergina. Kai jai buvo aštuoniolika, ją „atrado“ prie kino teatro ir pasiūlė dirbti modeliu pagal sutartį, nors iš tikrųjų ji buvo per mažo ūgio. Ji buvo ką tik baigusi gimnaziją ir vylėsi lengvai užsidirbti pinigų. Tačiau po dviejų mėnesių modelio darbas jai įgriso iki gyvo kaulo. Dabar gi ji buvo doktorantė ir dirbo ties klimato tyrimais, kurie yra be galo svarbūs politikų sprendimams. Iš pradžių ji tyrinėjo tą reiškinį kalnuose, bet dabar dirbo ties šiauriniais ir Vidurio Europos pelkynais. Į Mosmarkeną ji atvyko matuoti šiltnamio efekto dujas pelkių gelmėse, tačiau susidūrė su kai kuo grėsmingu, kuris ilgus metus slėpėsi niekieno nepastebėtas...

Na o kažką plačiau atskleisti aš kategoriškai atsisakau. Galiu pasakyti tik tai, kad romanas man pasirodė tikrai labai kokybiškas. Iš tikrųjų pastebėjau, kad kai kurie Lietuvos skaitytojai gan nepalankiai apie jį atsiliepia. Aš gi manau, kad jį reikia vertinti visai kaip šiuolaikinį meną. Šiuolaikiniame mene svarbiausia ne atlikimas ir technika, o kūrinio idėja. Šios knygos išpildymas gal ir yra gan paprastas, bet jo tema yra labai unikali ir nekasdieniška. Tai nėra paprastas „kas tai padarė?“ detektyvas, tai yra mistinis romanas, apipintas legendomis ir padavimais. Jame jūs nerasite ilgo policijos tyrimo, nėra čia ir detaliai aprašyto įkalčių rinkimo. Dėmesio centre čia atsidurs mįslingos pelkės ir čia slypinčios paslaptys. Jei Jūs ieškote ne to, tada Jūs pataikėte ne pagal adresą. Tačiau jeigu Jūs mėgstate mįslingus ir kraują stingdančius kūrinius, tada romanas „Aukojimo pelkė“ yra būtent Jums. Manau, kiekvienas rimtas ir vaizduotės nestokojantis skaitytojas jį įvertins palankiai, o ir kelios valandos praleistos jį skaitant tikrai nenueis veltui. Jame bus ir mįslingos pelkės, ir dviejų jaunuolių meilė, ir serijinis žudikas, ir skaudi veikėjų praeitis ir keli labai įdomūs personažai. Vienu žodžiu bus visko, kas šį kūrinį darytų išties nusisekusiu ir vertu dėmesio. Aš jį perskaičiau ir jis man labai patiko.