„Kiekvieną naktį čia girdžiu balsą. Kaip jis šaukia mane ir mano vaiką. Kodėl? Turiu eiti į jūrą. Atsakymas ten, galbūt giliai dugne.“
Martiną visuomet traukė jūra, tad iš tėvų paveldėjęs namą Oruste, nedidelėje saloje Švedijoje, jis daug nesvarstydamas persikelia ten su žmona Aleksandra ir dviem vaikais – trimečiu Adamu ir vos kelių mėnesių Nele. Tačiau vieną sausio dieną, šeimai iškylaujant pajūryje, Adamas nepastebimai dingsta – bangose tėvai tepamato raudoną jo kibirėlį... Vietos tyrėjai taip ir neranda berniuko kūno, o tai pastumia Martiną gilyn į kalte ir abejonėmis grįstą sielvartą.
Kaip tik tuo metu į salą gyventi atvyksta fotografė Maja. Sužinojusi apie Martino ir Aleksandros nelaimę, ji prisimena savo darbą policijoje ir imasi padėti porai aiškintis berniuko dingimo aplinkybes. Po kiek laiko juos pasiekia makabriška žinia: Adamas nebuvo pirmasis vaikas dingęs saloje – toje pačioje vietoje, tą pačią sausio dieną čia jau keletą dešimtmečių dingsta vaikai...
Kokias paslaptis slepia Orusto salos bendruomenė? Koks siaubas iš tikrųjų slypi jūros bangų ošime?
Susanne Jansson yra švedų rašytoja gimusi Amalo mieste, Švedijoje. Prieš tapdama skaitytoju mylima pasakotoja moteris dirbo reklamos srityje Geteborge, o vėliau persikėlė į Niujorką studijuoti fotografijos. Grįžusi į Švediją, ji studijavo žurnalistiką, taip pat dirbo laisvai samdoma fotografe. Didžiąją dalį savo profesinio gyvenimo Susanne Jansson laviravo tarp dviejų darbų: fotografės ir laisvai samdomos žurnalistės, daugiausia rašiusios apie kultūrą, kiną, muziką ir literatūrą. Kaip rašytoja ji debiutavo 2018 m. su mistiniu romanu „Aukojimo pelkė“, kuris buvo išleistas 24 pasaulio šalyse. Susanne Jansson mirė 2019 m. vasarą po drąsios kovos su vėžiu. Antrąjį jos romaną „Žiemos vanduo“ 2020 metais rugpjūčio mėn., jau po autorės mirties, išleido leidykla „Wahlström & Widstrand“. Jame rašytoja kalba apie pačią didžiausią visų tėvų baimę, baimę prarasti savo nuosavą vaiką. Na o viskas prasideda nuo to, kad Martinas, jo žmona Aleksandra ir du jų mažamečiai vaikai persikelia gyventi į seną šeimos vasarnamį, esantį atokioje saloje prie Švedijos krantų. Čia Martinas ketina įkurti midijų auginimo fermą, mat gana daug patirties apie tai įgijo ankstesnėje savo darbovietėje. Vieną sausio savaitgalį, likęs namuose vienas su savo sūnumi, Martinas nueina pakelti skambančio telefono ragelio. Būtent to pakanka, kad trejų metų sūnus Adamas pradingtų amžiams. Jūroje surastas raudonas kibirėlis bei berniuko batas perša tik vieną mintį – jis nuskendo. Slegiamas kaltės jausmo Martinas patenka į gilią depresiją ir vis labiau izoliuojasi nuo savo šeimos. Tačiau kartą palėpėje jis suranda seną žurnalą, kuriame minimi kiti name gyvenę žmonės, savo mirtį taip pat suradę jūroje. Visi jie žuvo tą pačią sausio dieną, tik skirtingais dešimtmečiais. Vyrui sužimba viltis, kad galbūt Adamas vis dar gyvas, tik randasi kitur, paraleliniame pasaulyje, esančiame anapus jūros marių... Romanas „Žiemos vanduo“ yra tikrai neblogas kūrinys. Tai gana įtaigus ir jaudinantis pasakojimas, kalbantis apie sielvartą, kančią, paguodą, bei jūrą, kuri gali būti tiek pat rami, kiek ir audringa. Būtent ji tampa didžiausia šios knygos nelaimių kaltininke, mat pasikėsina į kelių žmonių gyvybes. Viena jų – trejų metų Adamas. Jam dingus tėvas Martinas pasineria į gilią depresiją, kadangi nebemato priežasčių kodėl turėtų kvėpuoti šioje žemėje kaip visos kitos gyvos būtybės. Po sūnaus dingimo Martinas nuolat žvelgdavo į jūrą, ilgėdamasis jo, laukdamas to momento, kada ir jis bus paimtas kartu, ištirpdytas joje. Jis jautėsi bereikšmis, neegzistuojantis, pilnas saviniekos. Nors kažkurią akimirką tą patį pajunta ir jo žmona, visgi knyga nėra vienas ilgas depresijos raizginys. Tai labiau vasariškas pasakojimas, turintis tiek pat daug vargų, kiek ir džiaugsmų. Visai kaip ir jūra, kuri gali būti ir švelni, ir šiurkšti. Knygoje yra ir kitas veikėjas – menininkė Maja, praeityje dvidešimt metų ne visu etatu dirbusi policijos fotografe. Ji to nepripažintų, tačiau ją žavėjo nusikaltimai ir prievarta – žmogžudystės, netyčiniai nužudymai, užpuolimai ir pan. Ji ilgėjosi įtampos ir darbo su tyrėjais, tad sužinojusi apie Martiną ištikusią nelaimę, nusprendžia jam pagelbėti. Tikrai neatskleisiu kuo viskas baigsis, pasakysiu tik tai, kad pabaiga bus labai, labai netikėta. Nepamirškime, žinoma, ir knygoje esančios mistikos, kuri yra visų autorės romanų palydovė. Ji čia buvo išties reikalinga, kadangi be jos pasakojimas būtų praradęs dalį savo šarmo. Rekomenduoju šią knygą tiems skaitytojams, kurie nori perskaityti kažką brandaus, tačiau telpančio į trijų šimtų puslapių apimtį.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą