Šiaurės Švedijoje plyti daug pelkynų, kur dar akmens amžiuje dievams buvo aukojami žmonės. Biologė Natali, atvykusi į mažą kaimelį šalia pelkės, imasi ją tyrinėti. Tačiau greitai paaiškėja, kad šis kaimelis kažkada buvo jos vaikystės namai – vieta, kurioje nutiko daug siaubingų dalykų. Natali bijo pelkynų, bet kartu jaučia jiems protu nesuvokiamą trauką.
Vieną gūsingą rudens naktį prie pat pelkės Natali randa sąmonės netekusį vyrą pilnomis kišenėmis aukso – būtent taip senovėje, anot legendų, dievams ir buvo aukojami žmonės. O netoli kūno – ką tik iškastą kapą. Ar pelkė šaukiasi naujų aukų, kaip puse lūpų kalba prietaringi kaimo žmonės? O gal vis dėlto tai žmogiškojo blogio padariniai?
„Aukojimo pelkė“ – tamsus, paslapties ir įtampos kupinas pasakojimas apie gamtos jėgas, formuojančias mus supančią tikrovę, apie istorijas, kurias pasakojame, kad geriau suprastume aplinkinį pasaulį ir save, ir apie tai, kokių baisių pasekmių galime patirti, tas istorijas interpretavę klaidingai.
Kažkada senovėje pelkėse būdavo aukojama dievams. Kadangi jose yra mažai deguonies, šios žemės sulėtina kūno skilimo procesą, taip išsaugodamos jį ilgam laikui. Štai kodėl žmonės tikėjo, kad čia palaidotos sielos niekada neranda poilsio ir vis ieško naujų aukų. Natali Striom – jauna biologė ir doktorantė, atvyksta į pelkėtas Šiaurės Švedijos žemes, kad čia atliktų nedidelį eksperimentą. Natali čia užaugo, tačiau išvyko iš šių pelkėtų žemių po baisios tragedijos įvykusios jos šeimoje. Vieną audringą naktį bloga nuojauta atveda Natali į vietinę pelkę. Netrukus mergina čia atranda sąmonės netekusį jaunuolį pilnomis kišenėmis auksinių monetų. Policija pradeda tyrimą ir galiausiai atranda dar daugiau kūnų. Kartu su policijos fotografe Maja Linde, Natali bando įminti visas paslaptis, tačiau pelkė jų yra pasirengusi atskleisti tiek daug, kad abi moterys vargiai jas visas pakels...
Na turiu pasakyti, kad už skandinaviškus detektyvus geriau gali būti tik mistiniai skandinaviški detektyvai. Esu didelis jų gerbėjas, tad pamatęs, kad leidykla „Baltos lankos“ tokį išleido, negalėjau praleisti jo pro šalį. Nepraėjo nė kelios savaitės, o aš jau turėjau jį savo lentynoje. Tiesa, mano norimų perskaityti knygų sąrašas buvo gan ilgas, tad jo eilė atėjo tik dabar. Iš karto pasakysiu, kad romanas yra išties šaunus. Jame taip puikiai yra suderintas realizmas su mistika, kad knyga yra visai kaip ta pelkė, kurioje giliau paieškojus galima rasti daug netikėtų dalykų...
Romano veiksmas mus nukels į Mosmarkeną, į miestelį apsuptą dykynės, kerotos pilkos augmenijos ir susikūprinusių pušų bei žemės įdubų. Į kraštą, kur saulės šviesa tarsi nė nepriartėdavo, kraštą, kuris niekuomet neišdžiūdavo, kuris nuolatos šlapo ir lindėjo purve. Pasak legendų vietinėse pelkėse buvo aukojami žmonės, amžių sandūroje čia netgi buvo surastas lavonas iš trečiojo amžiaus prieš Kristų. Dabar jis buvo eksponuojamas Karlstado kultūros istorijos muziejuje ir visiems priminė apie seniai praėjusias dienas.
Natali čia atvyko kad parašytų doktoratą, kaip dėl visuotinio atšilimo nyksta pelkėtos vietovės. Čia ji iškart išsinuomojo kuklią trobelę, su dviem krosnimis ir dyzelininiu šaldytuvu. Natali buvo smėlio spalvos plaukų mergina. Kai jai buvo aštuoniolika, ją „atrado“ prie kino teatro ir pasiūlė dirbti modeliu pagal sutartį, nors iš tikrųjų ji buvo per mažo ūgio. Ji buvo ką tik baigusi gimnaziją ir vylėsi lengvai užsidirbti pinigų. Tačiau po dviejų mėnesių modelio darbas jai įgriso iki gyvo kaulo. Dabar gi ji buvo doktorantė ir dirbo ties klimato tyrimais, kurie yra be galo svarbūs politikų sprendimams. Iš pradžių ji tyrinėjo tą reiškinį kalnuose, bet dabar dirbo ties šiauriniais ir Vidurio Europos pelkynais. Į Mosmarkeną ji atvyko matuoti šiltnamio efekto dujas pelkių gelmėse, tačiau susidūrė su kai kuo grėsmingu, kuris ilgus metus slėpėsi niekieno nepastebėtas...
Na o kažką plačiau atskleisti aš kategoriškai atsisakau. Galiu pasakyti tik tai, kad romanas man pasirodė tikrai labai kokybiškas. Iš tikrųjų pastebėjau, kad kai kurie Lietuvos skaitytojai gan nepalankiai apie jį atsiliepia. Aš gi manau, kad jį reikia vertinti visai kaip šiuolaikinį meną. Šiuolaikiniame mene svarbiausia ne atlikimas ir technika, o kūrinio idėja. Šios knygos išpildymas gal ir yra gan paprastas, bet jo tema yra labai unikali ir nekasdieniška. Tai nėra paprastas „kas tai padarė?“ detektyvas, tai yra mistinis romanas, apipintas legendomis ir padavimais. Jame jūs nerasite ilgo policijos tyrimo, nėra čia ir detaliai aprašyto įkalčių rinkimo. Dėmesio centre čia atsidurs mįslingos pelkės ir čia slypinčios paslaptys. Jei Jūs ieškote ne to, tada Jūs pataikėte ne pagal adresą. Tačiau jeigu Jūs mėgstate mįslingus ir kraują stingdančius kūrinius, tada romanas „Aukojimo pelkė“ yra būtent Jums. Manau, kiekvienas rimtas ir vaizduotės nestokojantis skaitytojas jį įvertins palankiai, o ir kelios valandos praleistos jį skaitant tikrai nenueis veltui. Jame bus ir mįslingos pelkės, ir dviejų jaunuolių meilė, ir serijinis žudikas, ir skaudi veikėjų praeitis ir keli labai įdomūs personažai. Vienu žodžiu bus visko, kas šį kūrinį darytų išties nusisekusiu ir vertu dėmesio. Aš jį perskaičiau ir jis man labai patiko.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą