Vienas iš populiariausių mūsų laikų romanų – Johno Grishamo „Metas žudyti“. Dabar mes grįžtame į tuos įžymiuosius Klantono teismo rūmus, kai Džeikas Brigansas vėl įveliamas į be galo prieštaringą teismo procesą, iškelsiantį į paviršių visas senąsias rasines įtampas ir priversiantį Fordo apygardą stoti akistaton su savo praeitimi.
Setas Habardas – turtuolis, mirštantis nuo plaučių vėžio. Jis niekuo nepasitiki. Prieš pasikardamas ant jovaro, Habardas palieka naują, savo paties ranka parašytą testamentą. Toks poelgis įtraukia suaugusius jo vaikus, juodaodę tarnaitę ir Džeiką į konfliktą, tiek pat jaudinantį ir dramatišką kaip ir prieš trejus metus įvykęs žmogžudystės teismo procesas, per kurį Džeikas tapo vienas iš žinomiausių Fordo apygardos piliečių.
„Jovarų Take“ Grishamas grįžta prie fono ir personažų, pirmą kartą jį įtvirtinusių tarp mėgstamiausių Amerikos rašytojų. Šis stiprus ir įdomus romanas – tai įtaigus liudijimas, kad beveik po dvidešimties metų, kai buvo išleistas „Metas žudyti“, Grishamas tebeišlieka teisinio trilerio meistras.
Po šiokios tokios pertraukos pasiėmiau skaityti jau dvidešimt ketvirtąjį Džono Grišemo romaną, kūrinį, kurio veiksmas mus ir vėl nukels į Fordo apygardą! Būtent čia įvyko pirmojo rašytojo romano „Metas žudyti“ veiksmas, pelnęs autoriui pasaulinę šlovę, taip pat atvedęs prie klasika tapusio filmo ekranizacijos su aktoriumi Metju Makonahju, Samueliu L. Džeksonu ir Sandra Bulok pagrindiniame vaidmenyje. Būtent šiame romane pasirodė jaunas advokatas Džeikas Brigansas, žmogus, metęs iššūkį nepriekaištingai Fordo apygardos teisinei sistemai. Juk tik jis vienintelis ėmėsi ginti susikrimtusį tėvą, nužudžiusį du niekšus, išžaginusius jo nepilnametę dukterį. Ir štai dabar – Džeikas Brigansas ruošiasi ir vėl į teismą. Jis gauna ginti paskutiniąją vieno turtingo vyro valią, kurią šis nusprendė išreikšti savo testamente taip, kad sukrėtė savo artimuosius ir visus kurie jį pažinojo. Turtuolio sūnus ir dukra yra pasiruošę nuversti kalnus, kad tik įrodytų, jog jų tėvas buvo ne viso proto, kuomet rašė savo testamentą. Juk visgi jis savo gyvenimą baigė pasikoręs ant vienos jovaro medžio šakos. Tačiau Džeikas Brigansas yra pasirengęs įtikinti prisiekusiuosius priešingu dalyku – Setas Habardas turėjo rimtų priežasčių tokiam savo pasirinkimui ir ne kitaip. Kad tą padarytų, jis yra pasiruošęs net atskleisti pavojingą paslaptį, kuri ilgus metus slėpėsi po jaukiais Pietinio miesto namų fasadais...
Taigi romano veiksmas mus nukels į 1988-ųjų spalį, į Misisipės provinciją, Klantono miestelį, kuriame buvo visko: tiek bankų, tiek draudimo agentūrų, tiek nekilnojamo turto biurų, tiek parduotuvių ir kavinių. Išskyrus kelis, visi pastatai čia buvo dviaukščiai, raudonų plytų, su kaldintos geležies pinučių juosiamomis terasomis, išsikišusiomis virš šaligatvių, besidriekiančiu tobulu kvadratu aplink teismo rūmus ir veją priešais juos. Klantonas anaiptol nebuvo klestintis miestas, bet ir nemerdėjo kaip daugelis kaimiškų miestukų Pietuose. Anot 1980 metų gyventojų surašymo, jo populiaciją truputį pranoko aštuonis tūkstančius. Čia nebuvo tuščių parduotuvių vitrinų, nieko užkalto lentomis, jokių iškabų „išnuomojama“ languose.
Būtent čia, savo valdose, bus surastas Seto Habardo lavonas, kyburiuojantis ant virvės, šešios pėdos virš žemės, šiek tiek besisukiojantis vėjyje, permirkęs kiaurai, nors tai ne tiek ir svarbu. Pasikarti ant medžio nėra taip paprasta. Matyt, Habardas pagalvojo apie viską. Virvė buvo trijų ketvirčių colio storumo, supinta iš natūralaus manilinio pluošto, nebenauja, bet pakankamai tvirta atlaikyti Setą. Vienas jos galas buvo pririštas prie žemesnės to paties medžio šakos ir sutvirtintas daugybe bet kaip sunarstytų raizginių. Kitas virvės galas buvo trylika kartų spirališkai persuktas, kad tempiama kilpa užsiveržtų. Šešių pėdų aukščio skėčiamosios kopėčios, nuspirtos į šalį, gulėjo nekaltai šalimais. Šiai progai jis išsirinko geriausią savo kostiumą. Per kelias valandas paaiškės, kad Setas Habardas dalyvavo vienuoliktos valandos pamaldose bažnyčioje netoliese. Jis kalbėjosi su pažįstamais, juokavo su diakonu, padėjo ant aukų lėkštės pinigų ir atrodė geros nuotaikos. Pirmas įvykio vietoje atsidurs Kelvinas Bogas, visų galų meistras ir ūkio darbininkas, tarnavęs pas Setą kelerius metus...
Būtent tą akimirką ir užvirs visa šita košė, kurią srėbti apsiims Džeikas Brigansas, Klantono miestelio advokatas, trisdešimt penkerių metų vyras, nuolat abejojantis ar tik neperkopė savo karjeros viršūnės. Prieš trejus metus jo numylėtasis ir smarkiai įkeistas karalienės Viktorijos epochos stiliaus namas Adamso gatvėje sudegė iki pat pamatų. Tai atsitiko per patį Heilio teismo proceso įkarštį 1985-ųjų liepą, kai jį padegė kukluksklanas. Tada jis gynė juodaodį, nužudžiusį du niekšus išžaginusius jo nepilnametę dukrą. Savo baigiamąją kalbą teisme jis sakė vilkėdamas pasiskolintu kostiumu. Draudimo už sudegusį namą jis taip ir negavo, tad su žmona ir dukra dabar gyveno išsinuomotame name. Vairavo jis raudiną „Saab“ su 190 000 ridos mylių pagal odometrą, nes geresnės transporto priemonės neišgalėjo sau leisti. Džeikas ėmėsi Karlo Li Heilio bylos už skatikus, dirbo kaip šuo, vangstėsi kulkų, nepaisydavo realių grėsmių, prarado beveik viską, iki iškovojo išteisinamąjį verdiktą, Fordo apygardoje vis dar teberezonuojantį ir dabar, dėl ko Džeikui net ir šiandien vis dar reikėjo nešiotis ginklą kartu su savimi. Na o dabar jo laukė dar viena skandalinga byla, kurios baigtį norės sužinoti kiekvienas rimtas juridinių romanų gerbėjas.
Iš tikrųjų prieš imdamas skaityti šią knygą, peržvelgiau savo apžvalgą, kurią buvau parašęs po romano „Metas žudyti“ perskaitymo. Tada rašiau, kad teisniai romanai yra ne man, ir kad juose yra per daug juridinių dalykų. Visgi kaip parodė laikas, aš tapau jais tiesiog apsėstas ir niekaip negaliu nustoti juos skaityti. Galbūt, ne veltui žmonės sako, kad nespręstume apie rašytoją iš vieno jo knygos, o ir tą pačią knygą reikia bandyti skaityti būnant skirtingo amžiaus ir skirtingos nuotaikos. Juk net ir naujas patiekalas pradžioje gali pasirodyti neskanus, tačiau kuo dažniau tu jį valgai, tuo jis tampa skanesnis.
Romanas „Jovarų takas“ yra puikus teisinis trileris, visai kaip ir kiti autoriaus darbai. Prisipažinsiu, kad skaitydamas šią knygą tikėjausi pajusti akivaizdžių skirtumų, lyginant su pirmuoju rašytojo darbu, tačiau abi knygos yra gan panašios, nesiskiria net pasakojimo stilius, dėl ko jas abi galima drąsiai statyti viena šalia kitos. „Jovarų takas“ yra labai intriguojantis, įdomus ir daug juridinių niuansų bei teisinės kalbos kupinas kūrinys. Tiesa, jis yra gan smulkmeniškas, tad gali patikti ne kiekvienam. Man asmeniškai jis pasirodė be galo realistiškas, dėl ko padėtį jį į šalį buvo tiesiog neįmanoma. Rekomenduoju jį visiems rimtiems juridinių romanų gerbėjams, bei tiems žmonėms, kuriems patinka skaityti apie aštuoniasdešimtųjų Misisipės valstijos teisinę sistemą.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą