„Forever and a Day“ ~ Anthony Horowitz

„Forever and a Day“ (Anthony Horowitz, 2018 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

A British agent floats in the waters of the French Riviera, murdered by an unknown hand.

Determined to uncover the truth, James Bond enters a world of fast cars, grand casinos and luxury yachts. But beneath the glamour, he soon encounters a dangerous network of organised crime.

It’s time for Bond to earn his licence to kill. He must find those responsible and unravel their devastating plan – before he becomes their next victim...

„Amžinybė ir viena diena“ yra dar vienas įdomus tačiau gana trumpas Džeimso Bondo romanas, parašytas žymaus britų rašytojo Anthony Horowitz rankomis. Ši knyga yra savotiška agento 007 priešistorė, mat eiliškumo tvarka eina prieš romaną „Rojalio kazino“. Tiesa, ji nėra pirmoji serijos knyga, kadangi šį titulą yra pasiglemžusi „Jaunojo Bondo“ serija. Kaip bebūtų, kūrinys „Amžinybė ir viena diena“ yra tikrai labai geras ir įdomus pasakojimas, pateikiantis mums Bondą tokį, kokį mes visi žinome ir mėgstame... Džeimsui Bondui ką tik buvo suteiktas „dviejų nulių statusas“ ir jis dabar yra siunčiamas į Rivjerą, aiškintis savo pirmtako mirties aplinkybių. Pastarasis čia tyrė pogrindinį Korsikos pasaulį, o ypač vieno narkotikų barono veiklą. Betirdamas agento mirties aplinkybes, Džeimsas Bondas turės galimybę susipažinti su viena gražia ir pavojinga moterimi, ar vienu patikimu CŽV operatyvininku. Savo kelionės metu agentas 007 turės galimybę apsilankyti kazino, pasimėgauti skaniu maistu ir gėrimais, ar netgi pasigrožėti pasakiškais vaizdais... Romane „Amžinybė ir viena diena“ Džeimsas Bondas eilinį kartą bandys išvengti mirtinų pavojų. Daugelis iš Jūsų sakysite – „jis tą daro vėl ir vėl ir vėl ir vėl... kiek gi galima?“. Tačiau tikroji tiesa yra tame, kad tai visiškai netrukdo. Juk normaliame ir įdomiame šnipinėjimo romane ir turi būti rašoma apie gražias moteris, seksualius agentus, didelius pavojus ir, žinoma, labai grėsmingą super blogiuką. To Džeimso Bondo knygose yra su kaupu, tad tiesiog nustokite bambėti ir pasiimkite skaityti „Amžinybė ir viena diena“.

„Trigger Mortis“ ~ Anthony Horowitz

„Trigger Mortis“ (Anthony Horowitz, 2015 m.). Knygos įvertinimas: ⭐5/5.

James Bond is back where he belongs.

Anthony Horowitz’s new novel is a thrilling tour de force, sure to delight fans of the original 007 novels and new readers alike. It also features previously unseen material written by Bond’s creator, Ian Fleming.

The story begins in the lethal world of Grand Prix and an attempt by the Russians to sabotage a race at Nürburgring, the most dangerous track in Europe. Bond is in the driving seat but events swiftly take an unexpected turn, pitching him into an entirely different race with implications that could change the world.

Anthony Horowitz recreates the golden age of Bond, packed with speed, danger, strong women and fiendish villains, in this brilliantly authentic adventure.

1957-ieji metai. Džeimsas Bondas ką tik sužlugdė Aureko Goldfingerio planus pasisavinant Fort Nokse saugomą auksą. Tame jam labai pagelbėjo gražuolė Pusi Galore, kuri slapstydamasi nuo Amerikos agentų dabar kartu su Džeimsu Bondu gyvena jo bute Londone. Tuo metu SSRS ir Vakarai kovoja dėl technologinio pranašumo... o SMERSH’as, žinoma, atsiduria netoliese.

Sovietų kontržvalgybos agentūra planuoja sabotuoti Grand Prix lenktynes vienoje pavojingiausių Europos trasų. Džeimsui Bondui tenka sėsti už lenktyninio automobilio vairo ir net imtis apgaulingų veiksmų, kai jis netikėtai pastebi slaptą susitikimą tarp SMERSH’o ir žiauraus Korėjos milijonieriaus Sino Džei-Siongo. Netrukus agentas 007 atsiduria kiek kitokiose lenktynėse, lenktynėse kurių pralaimėjimas galėtų parklupdyti Vakarus ant kelių.

Pasirodo Korėjos karo našlaitis tam turi asmeninių priežasčių. Jis ketina padėti SMERSH’ui ryžtingai užbaigti Vakarų ir Rytų karą dėl dominavimo kosmose. Kartu su amerikiečių agento pagalba Džeimsas Bondas atskleidžia painų sąmokslą, kuris jį nukreipia jį į Niujorką. Čia Džeimsui tenka kovoti su laiku, mat šalies likimą nulemti kėsinasi kelios atgaline eiga skaičiuojamos sekundės...

Taigi anglų rašytojas Anthony Horowitz dar kartą sugražins mums mūsų pamėgtus veikėjus: Džeimsą Bondą, Pusi Galore, M, mis Moneipeni ir kitus. Jis pabandys prisotinti mūsų gyvenimus dideliu greičiu, benzino garų aromatu, automobilių variklių riaumojimu, azartu, pavojumi, stipriomis moterimis ir velniškai pavojingu piktadariu. „Likvidacinis mygtukas“ (Trigger Mortis) taip pat bus pirmasis Džeimso Bondo romanas, kuriame mes atrasime įkomponuotą niekur anksčiau neskelbtą Jano Flemingo kūrybinę medžiagą. Ir jei manote, kad to neužteks prisivilioti nusivylusius Džeimso Bondo ir rašytojo Jano Flemingo fanus, labai klystate. Juk ne veltui knygos įvertinimas įvairiuose portaluose svyruoja nuo 3,74 iki 4 balų penkių balų skalėje. Aš taip pat paremsiu šį anglų rašytojo bandymą, kuris man pasirodė išties vertas dėmesio. Kas galėjo patikėti, kad šnipinėjimo romanų paaugliams ir Šerloko Holmso plunksnos tęsėjas padarys kažką tokio neįprasto ir tai sulauks tokio pasisekimo. O tą pasisekimą lėmė net kelios priežastys.

Visų pirma rašytojas pripildė knygą įvairiomis nuorodomis į originaliuosius Jano Flemingo romanus, tačiau tą padarė labai sumaniai, neįkyrėdamas skaitytojui ir nekeldamas jausmo, kad tai daroma iš reikalo. Visa tai kėlė jausmą, kad jūs skaitote kažką pažįstamą, kažką savą, bet kartu ir kažką originalaus. Tuo metu pati knygos formulė nepasikeitė – pagrindinis agento 007 tikslas yra įveikti blogiuką ir išgelbėti pasaulį. Čia jam eilinį kartą tenka išaiškinti grandiozinio piktadario planą ir, žinoma, įveikti jam metamus iššūkius. Savo misijos metu jis patirs daug pavojų, važinėsis greitais automobiliais, mėgausis skaniu maistu ir gėrimais, lankysis prabangiame vakarėlyje ir pan.

Knygoje mes taip pat atrasime net kelias gražias ir itin stiprias moteris. Viena iš jų buvo netgi labai svarbi Džeimso Bondo misijos metu, be kurios jis, galbūt, net būtų sužlugdęs užduotį, o gal net būtų išvis žuvęs. Taip taip, aš kalbu apie Džeopardę Lein. Pastaroji iš pradžių vaizduojama labai nerangi ir net maišo Džeimsui, tačiau vėliau tampa lygiaverte partnere ir pagalbininke. Šis knygos akcentas man labai patiko, nepaisant to fakto, kad jis yra pasiskolintas labiau iš filmų apie Džeimsą Bondą, nei iš originalių romanų.

Knygoje taip pat bus keletas šiuolaikiško pasaulio akcentų, kurie daugeliui gal ir patiks, tačiau mane šiek tiek supykdė. Aš kalbu apie toleranciją homoseksualumui, kuris, mano nuomone, visai nederėjo prie penkiasdešimtųjų laikotarpio, ir tokių elementų, kaip kad Bondo suvokimas, kad cigaretės anksčiau ar vėliau jį tikrai pribaigs. Juk jei XXI a. yra nebemadinga rūkyti, o jų žala yra įrodyta moksliškai, dar nereiškia, kad taip buvo ir penkiasdešimtaisiais. Manau, šioje vietoje rašytojas leido sau kiek per daug, juk visgi jis bando pamėgdžioti Jano Flemingo stilių ir rašo pratęsimą, o ne kuria atskirą romaną vykstantį šiomis dienomis.

Grįžtant prie romano siužeto, norėtųsi atkreipti dėmesį į tai, kad čia mes atrasime ir vokišką pilį, kurioje yra įsikūręs pagrindinis knygos piktadarys. Juk visgi knygą rašo anglas, tad neatrasti kažko panašaus į anglišką dvarą, būtų tiesiog nuodėmė. Pilis vaizduojama labai sena, apsupta ežero, su dideliais paveikslais ir pakeliamomis grotomis.

Beje, pats Bondas knygoje vaizduojamas labai žmogiškas, todėl net turėdamas galimybę žudyti, jis ne kartą pasigaili savo priešininkų. Tai man labai priminė originalius serijos romanus, kai agentas 007 žudydavo tik iš reikalo, o ne vien tik dėl to, kad turi licenciją žudyti. Net ir taip vadinamų „gadžetų“ (prietaisų) iš „Q“ skyriaus jis beveik neturės, todėl misijos metu naudosis daugiausia savo rankomis, pistoletu ir peiliu. Kodėl būtent tokį Džeimsą Bondą nusprendė pavaizduoti rašytojas nustatyti yra išties sunku, juk jaunesni skaitytojai yra tiesiog pamišę dėl visų tų slaptų šnipinėjimo prietaisų.

Romane yra daug šaunių scenų, tarp kurių: Bondo dalyvavimas Grand Prix lenktynėse, susišaudymas viešbutyje, jo sulaikymas sandėlyje, Chanafudos žaidimas, bandymas pasivyti Sino traukinį ir pan.

Apibendrinant galima pasakyti, kad šis rašytojo romanas yra išties neblogas. Jis turi ne tik daug autentiškų, bet ir daug originalių dalykų. Jis turėtų patikti ir visiems naujiems Bondianos mėgėjams, ir visiems tikriems šios serijos fanams. Visgi įvertinti šios serijos sėkmę mums, lietuviams, yra labai sunku, juk jos knygų lietuviškai mes turime išties labai mažai. Gaila, kad mūsų leidyklos užmiršta šnipinėjimo klasiką ir geriau leidžia pinigus paikų meilės romanų ar kitos šiuolaikinės beletristikos vertimams.

„Moriartis“ ~ Anthony Horowitz

„Moriartis“ (Anthony Horowitz, 2016 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Antroji knyga „Moriartis“ – detektyvas, skirtas pikčiausiam garsiojo seklio priešui, grumtynėse su Šerloku Holmsu nugarmėjusiam į Reichenbacho krioklį. Iš vandens ištrauktas Moriarčio kūnas nekėlė abejonių – tai tikrai jis. Blogiui atėjo galas ir visi lengviau atsikvėpė? Ne. Po Moriarčio mirties likusią pavojingą tuštumą tuoj pat užpildė naujas piktasis genijus: paslaptingas vyras, pavarde Devero, ruošiasi užimti Moriarčio vietą ir panardinti Londoną į žmogžudysčių ir chaoso sūkurį. Kaip tik dėl to į Europą atvyksta Pinkertono agentūros detektyvas Frederikas Čeisas, kuris drauge su inspektoriumi Atelniu Džonsu, perėmusiu Holmso tyrimo metodus, bando demaskuoti naująjį blogio genijų. Medžioklė nuveda tyrėjus į tamsiausius ir pavojingiausius Londono užkaborius, nuo dokų iki katakombų – pas piktadarį, kurio visi bijo, bet retas kas yra matęs...

„Ar kas nors iš tiesų tiki tuo, kas įvyko prie Reichenbacho krioklio? Apie tai daug prirašyta, bet man atrodo, kad visiems pasakojimams kažko trūksta – pavyzdžiui, tiesos“. – pradeda savo kalbą Frederikas Čeizas, Pinkertono agentūros Niujorke vyresnysis tyrėjas. „Šerlokas Holmsas ten susitiko su savi didžiausiu priešu, profesoriumi Džeimsu Moriarčiu, ir abu susitikimo dalyviai žuvo – rašė laikraščiai. Vėliau įvykį aprašė ir daktaras Džonas Votsonas, kuris viską suprato neteisingai. Todėl aš sėdu prie savo Remington 2 patobulinto modelio rašomosios mašinėlės ir pradedu didį darbą...“.

Taigi, kaip jau supratote antrojoje Šerloko Holmso epochos knygoje mes būsime supažindinti su tiesa apie didžiausią ir paslaptingiausią garsiajam sekliui nutikusį įvykį, kurį papasakos lygi šiol mums nežinomas šių įvykių dalyvis Frederikas, juodų plaukų, neryškių rudų akių vyras, lieso sudėjimo, sukumpęs, nors dar tik peržengęs keturiasdešimt. Jis buvo Reichenbache praėjus penkioms dienoms po susirėmimo, tačiau visą tiesą nusprendžia papasakoti tik dabar.

Pasakojimas pradedamas praėjus penkioms dienos po įvykių ir apima tą laikotarpį, kai Holmsas buvo laikomas mirusiu. Čia kalbama apie tą dieną, kai Moriarčio lavonas buvo ištrauktas iš vandens, o romano pasakotojas Frederikas susipažįsta su inspektoriumi Atelniu Džonsu iš Skotland Jardo. Šis, beje, visai kaip Holmsas savo pašnekovą nustebina dedukciniais gabumais, pareikšdamas, kad Frederikas yra Pinkertonų agentas, gyvena senamadiškame daugiabutyje, yra nevedęs, nepasitiki šveicarų policija ir pan. Kitaip sakant, mes atrandame autoriaus bandymą Šerloko Holmso laikotarpį pavaizduoti kiek kitokiu kampu, kur veiksmas pateikiamas kitų veikėjų akimis (Holmsas juk mirė pirmojoje knygoje).

Na, turiu pasakyti, kad šis bandymas man pasirodė visai neprastas. Du nauji tyrėjai: amerikietis ir anglas. Pinkertono seklių agentūra ir Skotland Jardas. Vienas atkaklus ir kruopštus, kitas pastabus ir sumanus. Ir šis nenugalimas duetas bandys išaiškinti ir sugauti nemažiau vertą priešininką – Klarensą Davero, žmogų subūrusį didžiausią nusikaltėlius vienijantį tinklą. Šios paslaptingos asmenybės niekas nematė, niekas nežino jo tikrojo vardo, neturi net fotografijos ar paveikslo. Kalbama, kad jam keturiasdešimt metų, kad į Ameriką atvyko iš Europos, kad kilęs iš pasiturinčios šeimos, yra žavus, išsilavinęs ir dosnus filantropas. Tačiau kartu labai apsukrus ir negailestingas žmogus.

Mūsų herojams teks šifruoti slaptą laišką, keliauti traukiniu, lankytis dvare pilname lavonų, išvengti sprogimo, vytis karietą, spęsti spąstus, sustabdyti saugyklos apiplėšimą, maskuotis ir net lankytis kapinėse!

Turiu pasakyti, kad antrasis autoriaus bandymas yra ne ką prastesnis nei pirmasis, nors, mano nuomone, ši serija labiau patrauks Holmso gerbėjus arba pradedančiuosius detektyvinių romanų skaitytojus. Man gi apsiskaičiusiam detektyvais buvo kiek per paprasta, kiek per vaikiška. Aš dar puikiausiai atsimenu tuos laikus, kai daugiausia skaičiau panašaus stiliaus ir turinio knygas, tačiau tie laikai jau praeity, mat pastoviai skaitydamas kriminalinius romanus išlavinau savo skonį ir tokios knygos manęs jau ne be stebina. Visgi gerbiu rašytoją už jo bandymą prikelti seniai pamirštus laikus ir veikėjus, nors leidyklai aš visgi pasiūlyčiau geriau atsigręžti į senąją detektyvinę klasiką. Tarkim, kodėl neišleidus naujai poros Fantomo serijos knygų ar net patį Arseną Liupeną? Šios knygos senos, bet tikrai labai geros.

Romano pabaiga atskleidžia netikėtą paslaptį, kurios, skaitant visai nesijautė. Vien už tokią netikėtą pabaigą aš pridedu vieną balą ir iš viso rašau tris. Knygos pabaigoje taip pat spausdinamas trumpas apsakymas „Trys monarchės“, kuris man pasirodė tikrai vertas dėmesio ir kuriam aš drąsiai rašau keturis balus iš penkių. Jei kitą autoriaus knygą sudarys trumpi apsakymai, aš ją būtinai pirksiu.

„Šilko rūmai“ ~ Anthony Horowitz

„Šilko rūmai“ (Anthony Horowitz, 2015 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Londonas, neįprastai šaltas 1890-ųjų lapkričio vakaras. Elegantiškas vyriškis įžengia į Šerloko Holmso butą Beikerio gatvėje ir papasakoja, jog jį persekioja keistas žmogus. Jo teigimu, tai vienintelis likęs gyvas Bostono nusikaltėlių gaujos narys. Ar jis perplaukė Atlanto vandenyną, kad atkeršytų tam, kuris prisidėjo likviduojant gaują? Holmsas ir Votsonas pradeda sekti bandito pėdsakais, tačiau jie greit nuveda į sąmokslą, kuris iššaukia aukščiausių visuomenės sluoksnių nepasitenkinimą, ir garsusis seklys atsiduria kalėjime, įtariamas žmogžudyste. Visam šiam kamuoliui išpainioti Holmsas iš pradžių teturi tik baltą šilkinį kaspiną, užrištą ant nužudyto gatvės berniuko rankos...

Romanas prasideda daktaro Votsono prisiminimais, kuriuose jis apžvelgia kelis savo gyvenimo epizodus, o konkrečiai kaip buvo paimtas į Penktąjį Nortumberlando šaulių pulką kaip chirurgo asistentas, kaip vėliau buvo išsiųstas į Afganistaną, kur buvo sužeistas kulka į petį. Vėliau pasveikęs jis atvyksta į Londoną, kur draugo parekomenduotas susipažįsta su Šerloku Holmsu, pas kurį ketino apsigyventi kaip kambariokas. Deja čia pasakojimas padaro šuolį ir nukelia mus į tuos laikus, kur Holmsas jau nebegyvas, o Votsonas yra pakviestas pasakyti kalbą per jo šermenis Vestminsterio abatijoje.

Taigi kaip jau supratote, ištikimasis Votsonas ne tik, kad neteko artimiausio bičiulio ir draugo, bet ir daugelio požiūrių egzistencijos prasmės. Votsonas apgailestauja, kad daugiau niekada nebepasiners į Beikerio gatvės tamsą ir tirštą rūką, rankoje spausdamas ištikimąjį karišką revolverį. Jis yra vienišas, jam maudžia senąją žaizdą, o žemyne siautėja baisus, beprasmis karas, kurio jis nesuvokia.

Todėl jis paskutinįjį kartą imasi plunksnos ir prikelia seniai palaidotus prisiminimus. To jis nebuvo padaręs anksčiau, nes įvykiai kuriuos jis nusprendžia atskleisti buvo tokie šiurpūs ir sukrečiantys, kad apie juos nebuvo galima rašyti spaudoje anksčiau, lygiai kaip ir dabar. Dėl to Votsonas nurodo, kad jo rankraštis būtų užantspauduotas ir atplėštas tik po šimto metų...

...šimtas metų jau praėję ir šių dienų skaitytojai vėl turi galimybę pažvelgti į paskutinįjį Šerloko Holmso portretą, kurio iki šios niekam nebuvo tekę matyti.

Votsono rankraštis prasideda komiška situacija, kurioje Holmsas dedukcijos ir pastabumo pagalba „perskaito“ bičiulio mintis. Jis pareiškia: „Gripas nemalonus dalykas, bet jūs teisus, jūsų žmonos slaugomas vaikas netrukus pasitaisys“. Šis pokalbis įvyko 1890 metais pačioje lapkričio pabaigoje. Londoną kurstė negailestinga žiema, lauke buvo taip šalta, kad žibintai atrodė sustirę į ledą, o jų skleidžiamą silpną šviesą ryte rijo nesisklaidantis rūkas. Votsonas buvo atvykęs aplankyti Holmso, mat norėjo įsitikinti, ar šio sveikata visiškai pasitaisė, mat šis eilinį kartą tyčia marino save badu tris dienas ir tris naktis, kadangi norėjo įtikinti neregėtai žiaurų ir kerštingą priešą, kad yra mirtinas ligonis.

Netrukus Holmsą aplanko vyriškis, kuris įėjo į vidų tarsi aktorius, žengiantis į Londono teatro sceną. Jis buvo puošniai apsirengęs, buvo tamsių plaukų, neturėjo nei barzdos, nei ūsų. Oda buvo išblyškusi, veidas kiek per ilgas, apie trisdešimt penkerių. „Pone Korstersai, – pakvietė Holmsas, – prašom prisėsti...“.

Taigi taip prasideda istorija apie vyrą plokščia kepure ir Šilko rūmus...

Jei Jūs esate Šerloko Holmso gerbėjas ir perskaitę ankstesnes mano parašytas eilutes dar nesatę įtraukti ir apsisprendę, ar pirkti šią knygą, aš pasakysiu, bėkite kuo greičiau! Juk tai yra tikras legendinio seklio pratęsimas, užsakytas pačių Artūro Konano Doilio teisių paveldėtojų. Jei tas dar Jūsų neįtikino, tai pasakysiu, kad rašytojas knygą rengė ir rašė net aštuonerius metus!

Prieš mūsų akis vėl grįžta seni, jau, galbūt, primiršti spėję veikėjai: pats žymusis Šerlokas Holmsas, jo padėjėjas daktaras Džonas Votsonas, ponia Hadson, inspektorius Lestreidas, berniūkštis Viginsas, profesorius Džeimsas Moriartis ir kiti veikėjai. Knygoje mes randame traukinio apiplėšimą, vagystę iš seifo dideliame dvare, kelias žmogžudystes, nusikaltėlio persekiojimą, teismą, pabėgimą iš kalėjimo, pabaisų šou, Kalėdas, maskavimąsi ir kitus tipinius Homso romano atributus.

Romanas yra puikus Artūro Konanodo Doilio stiliaus pamėgdžiojimas, beveik nesiskiriantis ir kvepiantis autentika. Jei rašytojas to ir siekė, tai jam tai pasisekė su kaupu. Visgi aš buvau kiek nusivylęs. Tikėkit ar ne, bet skaitydamas detektyvus metus iš metų, aš pakeičiau savo skonį ir jį išlavinau. Kažkada skaityti Šerloko Holmso apsakymai jau nebetraukia taip kaip anksčiau, o Doilio stilius man tapo per „paprastas“, netgi kiek pasenęs. Gal tai tik aš, bet aš norėjau kažko tamsesnio, kažko niūresnio, kažko šiuolaikiškesnio. Net kūną nupurto šiurpuliukai jei pagalvoju apie Šerloką Holmsą ir daktarą Vatsoną parašytą tarkim kokio Heningo Mankelio. Man norėjosi daugiau emocijų, daugiau išgyvenimų ir veikėjų psichologijos. Norėčiau pamatyti Holmsą apsėstą demonų, depresijos ir niūrių minčių. Paimkit, kad ir ne per seniausiai kine rodytas Šerloko Holmso interpretacijas (2009, 2011 m.). Jos man išties labai patiko, nes parodė Holmsą visai kitokį, tokį kokio mes paprasčiausiai negalėtume patys įsivaizduoti. Jis nemoka groti smuiku, yra keistas, tačiau toks pat įžvalgus ir protingas. Šerloko Homso neoficialų pratesimų kiek man žinoma yra daugybe. Holmsas juose kovoja ne tik su Džeku skerdiku, bet ir bando sugauti Drakulą. Lietuviškai tokių interpretacijų mes turime gal vos kelias, tad aš visgi labai džiaugiuosi, kad „Tyto Alba“ nusprendė mums padovanoti autentika kvepiantį romaną. Smagu, kai leidyklos prisimena senus, klasikinius veikėjus, leidžia ne vien tik šiuolaikiškus, mano nuomone, daug žiauresnius kūrinius, kurių pagrindinis tikslas yra šokiruoti skaitytoją.

Nors knyga man nepadarė tokio didelio įspūdžio, kokio galbūt tikėjausi, ji yra puikus pavyzdys to, kaip šiuolaikiniai rašytojai puikiai gali atkurti senus, jau užmirštus veikėjus ir prikelti juos antram gyvenimui. Jei Jūs norite lengvo detektyvo, be didelio smurto ar veikėjų psichologijos, jei norite įsigyti knygą kurią galėtumėte perskaityti ne tik Jūs, bet ir Jūsų nepilnamečiai vaikai, tai „Šilko rūmai“ yra puikus pasirinkimas. Romanas yra tiek paprastas ir nekaltas, kad jį galima skaityti net prieš miegą, vėliau negalvojant apie naktį kankinsiančius košmarus. Jis puikiai atskleidžia to meto Londono atmosferą, gyventojų įpročius ir problemas. Jis yra ir puikus laisvalaikio praleidimo būdas, bet ir savotiškas IXX a. Londono kultūros žemėlapis.

Knygos pabaiga pasirodė gan šokiruojanti ir kiek nevaikiška. Visgi mane labiau patraukė šalutinės bylos, apie vyrą plokščia kepure, atomazga.

Ilgai mąsčiau kiek balų duoti knygai. Pagal autentiškumą ir panašumą į originalą, aš knygai duočiau keturis balus. Pagal tai, kiek romanas mane prikaustė, duočiau tris balus. Galiausiai viską pasvėręs nusprendžiau romanui duoti keturis balus, iš kurių balas yra už melancholijos jausmą, kurį sukėlė kūrinys. Gera yra prisiminti tuos laikus, kai atradau, kad mano mėgstamiausias literatūros žanras yra detektyvas.