Londonas, neįprastai šaltas 1890-ųjų lapkričio vakaras. Elegantiškas vyriškis įžengia į Šerloko Holmso butą Beikerio gatvėje ir papasakoja, jog jį persekioja keistas žmogus. Jo teigimu, tai vienintelis likęs gyvas Bostono nusikaltėlių gaujos narys. Ar jis perplaukė Atlanto vandenyną, kad atkeršytų tam, kuris prisidėjo likviduojant gaują? Holmsas ir Votsonas pradeda sekti bandito pėdsakais, tačiau jie greit nuveda į sąmokslą, kuris iššaukia aukščiausių visuomenės sluoksnių nepasitenkinimą, ir garsusis seklys atsiduria kalėjime, įtariamas žmogžudyste. Visam šiam kamuoliui išpainioti Holmsas iš pradžių teturi tik baltą šilkinį kaspiną, užrištą ant nužudyto gatvės berniuko rankos...
Romanas prasideda daktaro Votsono prisiminimais, kuriuose jis apžvelgia kelis savo gyvenimo epizodus, o konkrečiai kaip buvo paimtas į Penktąjį Nortumberlando šaulių pulką kaip chirurgo asistentas, kaip vėliau buvo išsiųstas į Afganistaną, kur buvo sužeistas kulka į petį. Vėliau pasveikęs jis atvyksta į Londoną, kur draugo parekomenduotas susipažįsta su Šerloku Holmsu, pas kurį ketino apsigyventi kaip kambariokas. Deja čia pasakojimas padaro šuolį ir nukelia mus į tuos laikus, kur Holmsas jau nebegyvas, o Votsonas yra pakviestas pasakyti kalbą per jo šermenis Vestminsterio abatijoje.
Taigi kaip jau supratote, ištikimasis Votsonas ne tik, kad neteko artimiausio bičiulio ir draugo, bet ir daugelio požiūrių egzistencijos prasmės. Votsonas apgailestauja, kad daugiau niekada nebepasiners į Beikerio gatvės tamsą ir tirštą rūką, rankoje spausdamas ištikimąjį karišką revolverį. Jis yra vienišas, jam maudžia senąją žaizdą, o žemyne siautėja baisus, beprasmis karas, kurio jis nesuvokia.
Todėl jis paskutinįjį kartą imasi plunksnos ir prikelia seniai palaidotus prisiminimus. To jis nebuvo padaręs anksčiau, nes įvykiai kuriuos jis nusprendžia atskleisti buvo tokie šiurpūs ir sukrečiantys, kad apie juos nebuvo galima rašyti spaudoje anksčiau, lygiai kaip ir dabar. Dėl to Votsonas nurodo, kad jo rankraštis būtų užantspauduotas ir atplėštas tik po šimto metų...
...šimtas metų jau praėję ir šių dienų skaitytojai vėl turi galimybę pažvelgti į paskutinįjį Šerloko Holmso portretą, kurio iki šios niekam nebuvo tekę matyti.
Votsono rankraštis prasideda komiška situacija, kurioje Holmsas dedukcijos ir pastabumo pagalba „perskaito“ bičiulio mintis. Jis pareiškia: „Gripas nemalonus dalykas, bet jūs teisus, jūsų žmonos slaugomas vaikas netrukus pasitaisys“. Šis pokalbis įvyko 1890 metais pačioje lapkričio pabaigoje. Londoną kurstė negailestinga žiema, lauke buvo taip šalta, kad žibintai atrodė sustirę į ledą, o jų skleidžiamą silpną šviesą ryte rijo nesisklaidantis rūkas. Votsonas buvo atvykęs aplankyti Holmso, mat norėjo įsitikinti, ar šio sveikata visiškai pasitaisė, mat šis eilinį kartą tyčia marino save badu tris dienas ir tris naktis, kadangi norėjo įtikinti neregėtai žiaurų ir kerštingą priešą, kad yra mirtinas ligonis.
Netrukus Holmsą aplanko vyriškis, kuris įėjo į vidų tarsi aktorius, žengiantis į Londono teatro sceną. Jis buvo puošniai apsirengęs, buvo tamsių plaukų, neturėjo nei barzdos, nei ūsų. Oda buvo išblyškusi, veidas kiek per ilgas, apie trisdešimt penkerių. „Pone Korstersai, – pakvietė Holmsas, – prašom prisėsti...“.
Taigi taip prasideda istorija apie vyrą plokščia kepure ir Šilko rūmus...
Jei Jūs esate Šerloko Holmso gerbėjas ir perskaitę ankstesnes mano parašytas eilutes dar nesatę įtraukti ir apsisprendę, ar pirkti šią knygą, aš pasakysiu, bėkite kuo greičiau! Juk tai yra tikras legendinio seklio pratęsimas, užsakytas pačių Artūro Konano Doilio teisių paveldėtojų. Jei tas dar Jūsų neįtikino, tai pasakysiu, kad rašytojas knygą rengė ir rašė net aštuonerius metus!
Prieš mūsų akis vėl grįžta seni, jau, galbūt, primiršti spėję veikėjai: pats žymusis Šerlokas Holmsas, jo padėjėjas daktaras Džonas Votsonas, ponia Hadson, inspektorius Lestreidas, berniūkštis Viginsas, profesorius Džeimsas Moriartis ir kiti veikėjai. Knygoje mes randame traukinio apiplėšimą, vagystę iš seifo dideliame dvare, kelias žmogžudystes, nusikaltėlio persekiojimą, teismą, pabėgimą iš kalėjimo, pabaisų šou, Kalėdas, maskavimąsi ir kitus tipinius Homso romano atributus.
Romanas yra puikus Artūro Konanodo Doilio stiliaus pamėgdžiojimas, beveik nesiskiriantis ir kvepiantis autentika. Jei rašytojas to ir siekė, tai jam tai pasisekė su kaupu. Visgi aš buvau kiek nusivylęs. Tikėkit ar ne, bet skaitydamas detektyvus metus iš metų, aš pakeičiau savo skonį ir jį išlavinau. Kažkada skaityti Šerloko Holmso apsakymai jau nebetraukia taip kaip anksčiau, o Doilio stilius man tapo per „paprastas“, netgi kiek pasenęs. Gal tai tik aš, bet aš norėjau kažko tamsesnio, kažko niūresnio, kažko šiuolaikiškesnio. Net kūną nupurto šiurpuliukai jei pagalvoju apie Šerloką Holmsą ir daktarą Vatsoną parašytą tarkim kokio Heningo Mankelio. Man norėjosi daugiau emocijų, daugiau išgyvenimų ir veikėjų psichologijos. Norėčiau pamatyti Holmsą apsėstą demonų, depresijos ir niūrių minčių. Paimkit, kad ir ne per seniausiai kine rodytas Šerloko Holmso interpretacijas (2009, 2011 m.). Jos man išties labai patiko, nes parodė Holmsą visai kitokį, tokį kokio mes paprasčiausiai negalėtume patys įsivaizduoti. Jis nemoka groti smuiku, yra keistas, tačiau toks pat įžvalgus ir protingas. Šerloko Homso neoficialų pratesimų kiek man žinoma yra daugybe. Holmsas juose kovoja ne tik su Džeku skerdiku, bet ir bando sugauti Drakulą. Lietuviškai tokių interpretacijų mes turime gal vos kelias, tad aš visgi labai džiaugiuosi, kad „Tyto Alba“ nusprendė mums padovanoti autentika kvepiantį romaną. Smagu, kai leidyklos prisimena senus, klasikinius veikėjus, leidžia ne vien tik šiuolaikiškus, mano nuomone, daug žiauresnius kūrinius, kurių pagrindinis tikslas yra šokiruoti skaitytoją.
Nors knyga man nepadarė tokio didelio įspūdžio, kokio galbūt tikėjausi, ji yra puikus pavyzdys to, kaip šiuolaikiniai rašytojai puikiai gali atkurti senus, jau užmirštus veikėjus ir prikelti juos antram gyvenimui. Jei Jūs norite lengvo detektyvo, be didelio smurto ar veikėjų psichologijos, jei norite įsigyti knygą kurią galėtumėte perskaityti ne tik Jūs, bet ir Jūsų nepilnamečiai vaikai, tai „Šilko rūmai“ yra puikus pasirinkimas. Romanas yra tiek paprastas ir nekaltas, kad jį galima skaityti net prieš miegą, vėliau negalvojant apie naktį kankinsiančius košmarus. Jis puikiai atskleidžia to meto Londono atmosferą, gyventojų įpročius ir problemas. Jis yra ir puikus laisvalaikio praleidimo būdas, bet ir savotiškas IXX a. Londono kultūros žemėlapis.
Knygos pabaiga pasirodė gan šokiruojanti ir kiek nevaikiška. Visgi mane labiau patraukė šalutinės bylos, apie vyrą plokščia kepure, atomazga.
Ilgai mąsčiau kiek balų duoti knygai. Pagal autentiškumą ir panašumą į originalą, aš knygai duočiau keturis balus. Pagal tai, kiek romanas mane prikaustė, duočiau tris balus. Galiausiai viską pasvėręs nusprendžiau romanui duoti keturis balus, iš kurių balas yra už melancholijos jausmą, kurį sukėlė kūrinys. Gera yra prisiminti tuos laikus, kai atradau, kad mano mėgstamiausias literatūros žanras yra detektyvas.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą